Pastaruoju metu pasipylė tiesiog lavina informacijos, kuri siekia įtikinti, kad gyvenimas šalyje gerėja, algos auga ir dar augs. Kitaip sakant, premjeras Saulius Skvernelis varto akis ir duoda suprasti, kas tiems lietuviams yra, kad jie nepatenkinti ir vis tiek emigruoja. Galima daryti prielaidą, kad S. Skvernelis tiesiog neprieidavo anksčiau prie Lietuvos statistikos lobių ir nežinojo, kaip gerai lietuviai gyvena.
Štai kaip atrodo statistikų skelbiamas vidutinis atlyginimas Lietuvoje 2017 II ketvirtyje: BRUTO („ant popieriaus“) – 838,7 EUR, NETO („į rankas“) – 659,0 EUR. Tai yra žymus augimas, nes 2016 II ketv. BRUTO („ant popieriaus“) buvo 771,9 EUR, o NETO („į rankas“) – 600,8 EUR. Vos per metus vidutinis atlyginimas Lietuvoje pašoko 59 eurais.
Iškilmingai paskelbta, kad visose Lietuvos savivaldybėse darbo užmokestis antrąjį šių metų ketvirtį buvo didesnis nei prieš metus. Tiesa, nurodoma, kad regionuose darbo užmokestis menkesnis. Štai
Anykščių rajono savivaldybėje vidutinis darbo užmokestis, pasak statistikos, yra 539 eurai „į rankas“. Tai lyg ir neblogai. Pagal šį rodiklį Anykščiai žymiai lenkia kaimyninius Molėtus, kur „į rankas“ žmonės gauna 518 eurų ir net Panevėžio rajono gyventojus, kurie gauna 529 eurus.
Tačiau anyksta.lt skaitytojai netiki šiais skaičiais – nurodo, kad dauguma gauna vis dėlto tik minimumą, apie 380 eurų. Man kyla klausimas, kad jei 2017 m. antrą ketvirtį vidutinis atlyginimas Lietuvoje yra 659 eurai, 2016 m. buvo 600 eurų, o Anykščiuose žmonės sako, kad uždirba tik apie 380, tai kokiuose metuose po Kristaus gimimo Anykščiai realiai gyvena?
O kaip Europa? Pagal statistiką, vidutinio atlyginimo ryškūs lyderiai yra Šveicarija bei Norvegija, kur pragyvenimo lygis aukščiausias. Skurdžiausias vidutinis darbo užmokestis yra Rumunijoje bei Bulgarijoje. Deja, prie paskutiniųjų rikiuojasi ir Lietuva, užimanti 4 vietą nuo galo su savo 659 eurais… Žvelgiant į šią statistiką vėl kyla klausimas, tai kiek dar reikės kelti algas Seimo nariams, valdininkams, karininkams, teisėjams, direktoriams įvairiems, kol mes pakilsime bent iki Europos vidurkio?
Lietuvoje sukurta absoliučiai kapitalistinė valstybė, kurios tikslas yra ne tautos gerovė, o tarnavimas kapitalui. Žmogus pats už save turi būti atsakingas. Logiška. Turi dirbti ir užsidirti pats, o ne laukti iš valstybės. Logiška. Tačiau pasakykite, kur jam dirbti ir kur užsidirbti? Taip pat leiskite paklausti, kas prikūrė aibę įstatymų, kurie raizgė, apraizgė, sumaizgė taip, kad net hektaro žemės negali paprastas žmogus nusipirkti? Jau nekalbu apie tai, kad verslą pradėtų. Ar tikrai žmogus visada atsakingas už tai, kad jis mažai uždirba? Šiuo atveju aš manau, kad valstybė privalo prisiimti atsakomybę už žmones.
Turime prieiti prie fundamentalaus klausimo dėl ko yra valstybė – dėl verslo ar dėl žmonių? Dėl Skandinavijos bankų ir įmonių, mokančių mokesčius Olandijai ir Estijai, ar prie Troškūnų ir Skiemonių bandančio išgyventi žmogaus? Verslas pakelia sparnus ir išskrenda ten, kur jam naudinga, kaip rodo patirtis.
Kaip pakyla verksmai iš visokių verslo struktūrų, kai priimamas sprendimas pakelti minimalų atlyginimą. Kaip virkaujama, kad verslas neišgyvens, bankrutuos. Tačiau reiktų paklausti stambiojo verslo atstovų, kaip žmonės turi nebankrutuoti, pirkdami to paties verslo gaminamą pabrangusią duoną arba parduodami pieną jam pigiau negu vandenį, arba pirkdami jų importuotas prekes ir t.t.?
Tiesa, kai kada ir verslas su savo sukurtu pasauliu susiduria ir tai ne visada būna malonu, bet užsienio verslas bent stengiasi kažką pakeisti. Izraelio verslininkas Zocharas Levkovičius, neseniai sudaręs milijardo dolerių vertės sandorį, atėjo į banką kaip paprastas žmogus (matyt, taip ir atrodė) ir norėjo atsidaryti pačią paprasčiausią sąskaitą, įnešdamas 3 000 šekelių. Banko vadybininkė pasikalbėjo su juo ir parodė į duris –pasiūlė laimės paieškoti kitame banke, kur „tokiems kaip tu“ geros sąlygos. Kai jis tai paskelbė viešai, jam ėmė skambinti banko vadovai. „Bet man tai neįdomu, tiesiog galvoju, kad jie privalo į kiekvieną iš mūsų žiūrėti kaip į žmogų“, – sakė milijonierius.
Ir mūsų politikams tenka kartais susidurti su realia, o ne Seimo Lietuva. Gretimame Molėtų rajone susižeidė ilgametis Seimo narys, konservatorius Jurgis Razma, kuris čia pateko į ligoninę, o iš jos jį turėjo gelbėti kita ilgametė Seimo narė Irena Degutienė, kuri televizijai sakė: „Patekęs į Lietuvos provinciją gali ir numirti“. Sužeistąjį išreikalavo atvežti į Vilnių tik pati daktarė I. Degutienė. Taip atsitiko todėl, kad Molėtuose po įvairių medicinos pertvarkų nebeliko chirurgų. I. Degutienė kalbėjo apie tai, kaip grėsminga sveikatos ir net gyvybės požiūriu būti kur nors toliau nuo sostinės ligoninių – seimūnas J. Razma buvo atvežtas jau mirštantis į Vilnių. J. Razma nesėkmingai krito buitinėje situacijoje ir su perkirsta arterija ir nutrauktu nervu laukė gydymo provincijos ligoninėje pagal „vietines galimybes“, kaip ir mes, paprasti provincijos gyventojai.
Šiuo atveju gerbiami politikai užmiršo, kad jie ir sukūrė tokią Lietuvą su medicinos, švietimo ir kitomis sistemomis. Kaip suprantu, ji jiems nepatiko.
