Pradėsiu nuo anekdoto. Pastatė tiltą, miesto valdžia pavadino jį strateginiu objektu. Buvo nutarta saugoti – tam reikalui priėmė keletą sargų. Kad juos prižiūrėtų, sudarytų budėjimo grafikus, tapo reikalingas vyresnysis. Priėmė ir buhalterį, kitaip kas skaičiuos algas, sudarinės darbo laiko apskaitos tabelius, o atsakingu už visos komandos darbą paskyrė vadovą. Vėliau apsižiūrėta, kad tokiai struktūrai išlaikyti nepakanka biudžeto. Teko optimizuotis. Iškilo klausimas, ką atleisti: vienas – partinis, kitas – tarybos narys… Nutarta panaikinti sargų etatus – visi kiti liko savo pareigose.
Kažkas panašaus atsitiko su „bliūdų“ projektu. Pasirašiusi sutartį, savivaldybė ėmė leisti jam skirtus 117 tūkstančių eurų įvairioms priemonėms, susijusioms su daugkartinių indų naudojimu. Tačiau klientų, norinčių valgyti valdžios pasiūlytu būdu, atsirado vos vienas kitas. Ogi iš trijų tūkstančių biudžeto pinigais nupirktų indų, kavinėms pavyko išdalinti vos pusę. Kita pusė guli maitinimo įstaigų lentynose nepanaudotos.
Tik ar tai svarbu? Numatytas biudžeto planas sėkmingai vykdomas. Iš Anykščių savivaldybės nuosavų lėšų dalies, kuris siekia 35 tūkstančius (anekdotas, o ne kaina!), bus sukurtas vaizdo klipas, surengti mokymai viešojo maitinimo subjektams, parengti straipsniai anykštėnų mąstysenai pakeisti. Projekto prasmė tampa nesvarbi. Kitaip tariant, naudos nėra, sumanymas nepasiteisino, bet išlaidos nestabdomos.
Tai ne pirmas valdžios sumanymas, keliantis nuostabą ir piktinantis žmones. Prieš kelis metus savivaldybė, kartu su Latvijos regionu, buvo sumaniusi egzotiškumu, o gal durnumu kvepiantį „varlės“ projektą. Jam taipogi išskirtos iš ES ir savivaldybės biudžetų šimtatūkstantinės lėšos. Šįkart stebuklo objektu tapo Sodų gatvės prūde gyvenanti varlė. Valdžios įstaiga paskyrė asmenį, kuris stebėtų šio gyvio elgseną, šalia vandens telkinio numatė pastatyti turistų poreikiams tinkamą infrastruktūrą, įrengti stebėjimo kameras, į vandenį įleisti sensorius, kurie fiksuotų kiekvieną varlės judesį… Vieni vietos gyventojai stebėjosi, jog šalia jų brangi varlė gyvena, kiti sukiojo pirštą apie smilkinį. Pinigai sėkmingai keliavo iš valdiškų sąskaitų. Projekto įgyvendinimo terminas baigėsi, pinigai panaudoti, o naudos jokios. Nelanko šio objekto turistai, nėra ir didelio ekrano, kuriame valdžia žadėjo tiesiogiai transliuoti Daugpilio zoologijos sodo gyvenimą.
Ir anekdoto vertas trečias pavyzdys. Apie jį rašo žiniasklaida, kalba žmonės. Turint Anykščiuose šešias įvairaus tipo ir patiems įvairiausiems renginiams tinkančias sales, valdžia užsimojo pastatyti dar vieną. Turguje mūsų išrinktieji panoro turėti filharmoniją. Su gražiu vaizdu į skudurynus, kiaušiniais ir lašiniais prekiaujančius prekeivius. Seno pastato rekonstrukcijai bus panaudota didelė dalis skolintų milijonų. Juos reikės grąžinti su palūkanomis. Nesvarbu ir tai, jog mieste net ir labai išrankiam skoniui yra tinkantis ne vienas tuščias geros būklės pastatas. Šiuo atveju žlugęs mero sumanytas pilies ant Šeimyniškėlio piliakalnio projektas buvo logiškesnis.
„Kam apskritai reikalingi tokie projektai? Tai akivaizdi, ciniška biudžeto lėšų švaistymo schema. Visiems aišku, kaip tai veikia: vietos valdininkai stumia nelogiškus, absurdiškai brangius projektus tam, kad per rangos darbus būtų „įsisavinami“ milijonai. Rezultatas – kažkam nauji namai ir automobiliai, o visuomenei – jokios realios naudos. Provincijoje ši problema ypač įsišaknijusi. Vietos valdžia turėtų nustoti švaistyti pinigus ir demonstruoti prabangą, kurios negalėtų sau leisti iš savo oficialių pajamų. Tai ne tik nepateisinama – tai gėdinga“, – rašo feisbuke anykštėnas.
Pridurti neturiu ką.
Išrinktiesiems į valdžią iškyla daug reikšmingų užduočių, vis tik daug svarbiau išsaugoti blaivų mąstymą. Jo pristigę neatskirsime populizmo ir noro gražiai atrodyti nuo tikrovės. Įsijautę į tokį vaidmenį, nepastebėsime, kokia apverktina žmonių buitis, apleistos pamatinės gyvenimo sritys ir galiausiai kokia atskirtis nuo tų, kurie jiems patikėjo ir jais pasitikėjo.
Šiandien Lietuvoje penktadalis (Anykščiuose – daugiau), gyventojų, tame skaičiuje keturiasdešimt procentų pensininkų, gyvena žemiau skurdo ribos. Pagyvenusieji skaičiuoja, ar užteks pinigų vaistams, šeima svarsto, kaip susimokėti už šildymą, jauni žmonės bėga į didmiesčius, nerasdami čia darbo… Kaip tame kontekste atrodo varlė baloje ar bliūdai valdžios galvoje?
