Ramus, jaukus, šalia gerų kelių esantis senovinis „gatvinis“ kaimas, kokių Lietuvoje išlikę ne taip jau ir daug, vilioja ir pirkėjus, kurie čia norėtų apsigyventi.
Už 11 kilometrų į šiaurės rytus nuo Svėdasų, netoli krašto kelio Anykščiai-Rokiškis, prie pat vieškelio, vedančio link Netikiškių, ant aukštoko kalnelio įsikūręs Kalniečių kaimas. Sodžius priklauso Svėdasų seniūnijai ir parapijai, o nuo 2009-ųjų – dar ir Daujočių seniūnaitijai. Pro kaimą teka Malaišos upelė, kuri, praėjus melioracijai, pavirto tiesiog… grioviu.
1923 metų gyventojų surašymo duomenimis, tuomet Kalniečių kaime buvo aštuonios sodybos su 47 gyventojais. Dabar kaime galima sutikti tiktai vienintelę gyventoją….
Kaimynystėje buvo dveji
Malaišiai
1949 metais kaimas įjungtas į naujai įkurtą Žemaitės kolūkį, vėliau, stambinant ūkius ir keičiant jų pavadinimus, priklausė „Jaunosios gvardijos“, „Naujo gyvenimo“, „Aušros, Daujočių kolūkiams, kol 1992-aisiais kolūkmečių „era“ pasibaigė. 2001-aisiais čia buvo penkios sodybos su 4 gyventojais.
Jeigu kam knietėtų išsamiau susipažinti su Kalniečių kaimo istorija, archyvuose jokių senų duomenų surasti nepavyktų. Nes seniau ši vietovė buvo vadinama Aukštaisiais Malaišiais. Negana to, carizmo metais, kuomet visi pavadinimai buvo pervardijami, perverčiami į rusų kalbą, kaimas buvo vadinamas „Vysšije Maleijši“. Prieš kurį laiką šiuose kraštuose tyrinėjimus atlikę archeologai vietiniams gyventojams pasakojo, kad Aukštieji Malaišiai – labai sena vietovė, atsiradusi maždaug XVI a. pabaigoje- XVII a. pradžioje. Nuo Malaišos upelės pavadinimo greičiausiai kilę ir kaimų pavadinimai. Kad nebūtų per daug painiavos ant kalno įsikūręs sodžius ir imtas vadinti Aukštaisiais Malaišiais. Kada atsirado Kalniečių pavadinimas, neprisiminė net tų kraštų senoliai.
Šviesūs prisiminimai
griuvėsiais virstančių
trobų fone
Kai prieš daugiau kaip dešimtį metų lankiausi Kalniečiuose, sutikau garbaus amžiaus, bet dar labai energingą ir šnekią moteriškę, kuri tuomet didžiavosi, kad yra kilusi iš garsios ir plačios Antanėlių giminės. Šio sodžiaus senbuvė Aldona Rudokaitė, prisėdusi ant savo didžiulės „dviejų galų“ trobos slenksčio, pasakojo, kad į šiuos Kalniečių Rudokų namus atitekėjo jos motina Ona Antanėlytė iš Malaišių kaimo – Juozo Tumo-Vaižganto gimtinės. Antanėliai buvo artimiausi Tumų kaimynai, todėl gerai pažinojo ir rašytoją. Motina artimiesiems nuolat pasakodavo apie Vaižgantą, nes ne kartą buvo su juo susitikus, bendravusi. Teko Onai Antanėlytei kurį laiką gyventi ir revoliuciniame Petrograde, Vaižgantas tuo metu irgi gyveno Petrograde, dirbo „Lietuvių draugijos dėl karo nukentėjusiems šelpti“ įgaliotiniu, rinko aukas ir šelpė tautiečius. Ne kartą sulaukė materialinės paramos iš buvusio kaimyno ir daug vargo, bado iškentusi Ona Antanėlytė. Aldona Rudokaitė džiaugėsi ir Antanėlių giminės puoselėjama tradicija susirinkti, suvažiuoti draugėn. Kartais į tokius sambūrius susirenka net po šimtą ir daugiau žmonių. Ne vieną dešimtmetį išdirbusi kolūkyje, pašnekovė mėgavosi užtarnautu poilsiu. Kol dar leido sveikata, tai laikė ir karvę, ir bičių keletą šeimų turėjo. Silpstant jėgoms, paveldėtą tėvų žemę išnuomojo ūkininkams, pati prie namų užsiauginanti daržovių, laikanti kelias višteles. Tą saulėtą vasaros dieną Aldona Rudokaitė mielai aprodė seną, bet labai rūpestingai tvarkomą sodybą, savo rankomis išpuoselėtus gėlynus, nuvedė prie netoliese augančios milžiniškos liepos. Tai bent aukštumėlis, kamieno storumėlis! Net kelių vyrų prireiktų, kad būtų įmanoma jos liemenį apglėbti. Aldona neprisiminė, kas galėjo tą liepą pasodinti. Tik pamenanti iš savo vaikystės, kad jų namo kaimynystėje augusi liepa buvusi tokia pat aukšta ir storakamienė…
Šį rudenį, susiruošęs po daugelio metų į Kalniečius, tikėjausi, kad vėl susitiksiu su Aldona, pasigrožėsiu jos gėlynais, pailsėsiu po medžių paunksne šalia istorine praeitimi alsuojančios trobos. Deja, deja. Neberadau čia nei gėlynų, nei tvarkingo kiemo, gyvenamasis namas buvo gerokai apleistas, kai kurie ūkiniai pastatai jau pradėję griūti. Nebesutikau ir šnekiosios kaimo senbuvės – jau treti metai, kai ji ilsisi Svėdasų kapinėse. Velionės sodyboje šeimininkauja jau kiti žmonės. Tiktai kažin, ar bus išsaugoti seni etnografiniai pastatai? Sprendžiant pagal dabartinį vaizdą, po metų kitų iš kai kurių trobesių gali likti tiktai liūdnas prisiminimas….
Nebėra jau ir senosios storakamienės liepos. Pasirodo, į šį didingą medį trenkė žaibas ir padegė. Apdegęs medis pradėjo pūti, trūnyti. Todėl buvo nupjautas. Iš tos milžiniškos liepos dabar telikęs įspūdingo dydžio kelmas…
Telikusi vienintelė gyventoja
Kad Kalniečių būta tikrai nemažo kaimo, galima suprasti ir dabar. Aplinkui stūkso daug gyvenamųjų trobų, ūkinių pastatų. Betgi trobesiai tušti, ant durų visur matyti spynos. Ištuštėjęs ir Musteikių kiemas, tyla, ramybė ir prie Cvirkų, Staniulių namų. O Nakučių, Juškų net ir trobų nebelikę. Atminimą apie čia kažkada stovėjusius namus, virusius gyvenimus byloja tiktai išlikę medžiai, krūmokšniai. Kai kurių namų durys dar nors vasaromis praveriamos, nors savaitgaliais kai kada gimtinėn išvažiavusieji sugrįžta. Todėl dar matyti kiemuose nupjauta žolė, aptvarkyti pastatai. Tačiau kai kurios gryčiukės, klėtys, daržinės stūksto tarp piktžolynų, vis labiau sminga žemyn, akivaizdu, kad jau seniai niekas nebepraveria tų pastatų durų…
Tądien, kai vaikštinėjome po Kalniečius, susidomėję apžiūrinėjome ant kai kurių pastatų išlikusius etnografinius fragmentus, senovę menančius simbolius, pro vienos gėlynuose skendinčios sodybos duris į kiemą išėjo moteriškė.
Tai buvo vienintelė Kalniečių sodžiaus gyventoja Dalia Kraptavičienė. Moteris kategoriškai atsisakė fotografuotis, tačiau mielai papasakojo apie save ir savo artimuosius. Ši erdvi „dviejų galų“ pirkia, kurioje gyvena, statyta dar jos prosenelių. Čia gimė, augo ir ilgus dešimtmečius gyveno Dalios motina Joana (Jugasė) Pakštaitė-Bieliūnienė. Tėvas Vladas Bieliūnas į Kalniečius atėjo „užkuriomis“ iš Rokiškio krašto, Radiščių kaimo. Dalia pasakoja, kad namas seniau atrodė visai kitoks: stogas buvo šiaudinis, sienos – netašytų rąstų. Tokio namo daug kas atvažiuodavo pasižiūrėti, nufotografuoti. Tiktai vėliau šiaudinis stogas buvo pakeistas šiferiniu, namas apkaltas lentelėmis. Čia, Kalniečiuose, prabėgo ir Dalios vaikystė. Paskui gyvenimo keliai ją išvedė į miestus, gyveno, darbavosi Panevėžyje, Rokiškyje. Susirgus motinai, ją išsivežė pas save į Rokiškį, o tėvas liko gyventi vienas Kalniečiuose. Kai jisai pasimirė, kurį laiką namai čia stovėjo tušti. Paskui Dalia su motina sugrįžo į gimtinę, čia bandė ir ūkininkauti, laikė trejetą kiaulių, karvę, telyčią. Dabar nebeūkininkauja, nebėra ir motinos, kuri iškeliavo Amžinybėn. Dalia liko viena, bet kaip ji pati sako, ne vieniša. Nuolat aplanko brolis Ferdinandas, ji turi daug gerų draugių, tad yra su kuo pabendrauti, pasišnekučiuoti. Sūnus Haroldas su šeima įsikūręs Švedijoje, abu su žmona ten darbuojasi. Laikas nuo laiko atvažiuoja ir į Kalniečius, o jau telefonu su sūnumi ir jos šeimos nariais tai labai dažnai pasišneka. Patenkinta Dalia ne tiktai sėkmingu sūnaus gyvenimu, bet ir gražia jo šeima, močiutė gali džiaugtis dviem anūkais : Emiliu ir Enija. Pastebėjusį mano nukreiptą žvilgsnį ir grotuotus gyvenamojo namo langus, Dalia Kraptavičienė paaiškino, kad tokiu būdu apsisaugoma nuo vagišių. Dar amžintąjį atilsį tėvelis tas tvirtas metalines grotas įtaisė, patikimas durų spynas įrengė. Visokių žmonių juk į kaimą užklysta, kas kokių senienų, metalo laužo ar dar nežinia ko ieško. Nežinia dar kaip būtų, jeigu ne grotuoti langai, tvirtos durys, na, ir nuolatiniai brolio, pažįstamų moterų apsilankymai Kalniečiuose…
