Liaudies muzikos ansamblis „UT“ po koncerto Svėdasų bažnyčioje. Pirmoje eilėje ( iš kairės) - Agnė Meidutė, Getė Vasiljavaitė, Jurga Vasiljavienė ir Birutė Kubilienė; antroje eilėje - Edvinas Meškauskis, Jurgita Ulkienė, Loreta Liaugaudė, Ramutė Paukštė, Jurgita Grinienė ir Dovilė Rimaitė.
Praeitą sekmadienį Svėdasuose paminėtos šios parapijos Savičiūnų kaime gyvenusio garsaus kanklių meistro Juozo Lašo (1912 – 2005) 110 – ios gimimo metinės, prisimintas ir pavasarininkų kanklių orkestro vadovas, Svėdasų bažnyčios vargonininkas Petras Vinkšnelis (1880 – 1972), apžvelgta kankliavimo tradicija Lietuvoje ir Aukštaitijoje, svėdasiškio instrumentų likimai ir reikšmė žadinant tautiškumą ir tėvynės meilę. Skambėjo J. Lašo kanklėmis grojančio ansamblio „UT“ iš Utenos atliekamos melodijos.
Kanklių skambesys ir atmintis
Tuoj po pamaldų Svėdasų bažnyčioje vykusią šventę atvėrė, Juozo Lašo gyvenimo istoriją apžvelgė ansamblio „UT“ vadovė Loreta Liaugaudė. Vienuolikos kanklių garsai liejosi, jaudinančiomis bangomis, kankliavo tik J. Lašo kanklėmis, o joms solidžiai pritarė dviem koncertinėmis bei įspūdingos dydžio kontrabosinėmis kanklėmis. Tiko ir derėjo mažyčio lietuviško lumzdelio balselis. Skambėjo dar svėdasietiškų laikų, vargonininko Petro Vinkšnelio aranžuoti du valsai. Pasak muzikančių – Petro ir Svėdasų. Po to „Ant kalno karklai siūbavo“, „Ant ežero melsvų bangų“ ir dar keletas nuotaikingų kūrinių. Rodėsi, kad ežero bangos mirguliuoja, rodėsi, kad žolynai darželiuose skleidėsi, rodėsi laukais lakiojo vėjas, siūbavo karklai ir plazdėjo giedras dangus. Kai kurios melodijos tiko ir kaimo šokių muzikai, kėlė ūpą.
Tarsi nunešė į šiaurę nuo miestelio, ant kalvų stūksantį Savičiūnų dvarą, kurio kumečio šeimoje 1912 m. sausio 11 d. ir gimė būsimas kanklių meistras J. Lašas. Augo didžiulėje, net dešimties vaikų šeimoje. Vieni pirmųjų ryškesnių prisiminimų buvę Pirmojo pasaulinio karo vaizdai, dvare apsistoję vokiečiai jų uždėtos prievolės, žmonių prispaudimas, nedori darbeliai. Po to nepriklausoma Lietuva, reformos ir neturtingiausiųjų džiaugsmas gavus žemės, nors ir nedaug, vos kelis hektarus, bet savos. Didis valstybės rūpestis savais žmonėmis. Kaip ir galimybė, net prievolė mokytis visiems. Išmokti rašto, skaičiuoti, pasaulį ir tėvynę Lietuvą pažinti ja didžiuotis ir mylėti.
Kultūros baruose
Petras Vinkšnelis, nuo Pandelio krašto kilęs, garsiojoje Rudolfo Limano muzikos mokykloje Rokiškio dvare išsimokęs vargonininku, 1909 m. atvyko į Svėdasus. Subūrė naują chorą, su juo dalyvavo visose nepriklausomos Lietuvos dainų šventėse Kaune bei Klaipėdoje, kartu su jaunimu rengė lietuviškus vakarus su vaidinimais, su balsingiausiais suvaidino net keturias operetes. Aktyviai veikė katalikiškos organizacijos, „Pavasario“ sąjungos kuopa vienijo bene du šimtus jaunuolių, jie įvairiapusiškai lavinose, rengė vakarus, vaidino, dainavo, šoko, sportavo. Mokėsi ūkinių dalykų, buvo kuopos pučiamųjų instrumentų bei kanklininkų orkestrai.
Pirmąsias kankles, Stasio Rudžio gamintą instrumentą į Svėdasus atsivežė ir miestelio prie Nevėžio atvykęs klebonas Jonas Kraniauskas. Staliaus darbais besivertęs J. Lašas susidomėjo nematytu instrumentu, jį pasiskolino ir gerai pažiūrėjęs apie 1933 metus padarė tokį patį, o gal net ir geresnį instrumentą. Tas kankles nupirko Svėdasų pradžios mokyklos mokytojas Jonas Butkus. Taip prasidėjo svėdasietiškų kanklių gamybos ir plėtros era. Bent po poros metų svėdasiškiai pavasarininkai susibūrė į kankliuotojų būrelį, kurį veikiai pavadino orkestru, vadovauti ėmėsi vargonininkas P. Vinkšnelis.
Meistro pasaulėžiūra ir kanklių istorijos
Savičiūnų meistrui J. Lašui artimesnė buvusi tautinė pasaulėžiūra – romantinė, didinga senovės Lietuva ir viltis bei noras naująją respubliką sukurti tobulą ir grynai tautinę. Tad įsijungė į tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ veiklą, o veik sovietinės okupacijos išvakarėse ir į Tautininkų partiją. Pokariu represijų išvengė, sovietų valdžios baisiai nemėgo, darbo kolchoze vengė, pragyveno versdamasis staliaus amatu ir gamindamas kankles. Leisdamas į gyvenimą tautinius instrumentas tarsi kovo prieš nutautinimą, žadino viltį. Juk instrumentas išmargintas tautiniais ornamentais, Gedimino pilies bei kitais simboliais skatino mylėti gimtinę, tėvynę. Daugelis to meto jaunuolių, ypač merginų, taip pat kaip tautinius drabužius stengėsi įsigyti ir magišką instrumentą – kankles. Jos dar sovietmetyje pasiekė ir Sibire ir Amerikoje bei kituose kraštuose gyvenančius lietuvius. Pasak bandžiusių suskaičiuoti meistras valiojo pagaminti apie 900 puikių instrumentų, kurios nematomais tiltais šimtus žmonių visame pasaulyje sujungė su nedideliu Savičiūnų kaimeliu prie Svėdasų.
Nuostabu, kad jau ketvirtus metus gyvuojantis Loretos Liaugaudės vadovaujamas liaudies instrumentų ansamblis „UT“ iš Utenos dažnai pasirodymais džiugina bei veria naują kankliavimo istorijos Aukštaitijoje puslapį. Juk kiekviena muzikantė, kiekvienos kanklės vis atskira istorija. Štai Ramutė Paukštė groja savo močiutės Aldonos Žemaitytės – Vanagienės kanklėmis. Šis prieš septynis dešimtmečius pagamintas instrumentas tamsios vyšninio atspalvio spalvos, tokias mačiau tik antrą kartą. Ant korpuso tautiniai ornamentai, Gedimino pilies vaizdelis ir instrumento blokelį laikančiose pavažėlėse inkrustuotos savininkės inicialais. Instrumentą A. Žemaitytei motina Uršulė dovanojo trisdešimtojo gimtadienio proga. Ji kartu su bičiule Liucija Makuškiene subūrė duetą, grodavo įvairias populiarias lietuviškas melodijas, padainuodavo. Jas kviesdavo pagroti į krikštynas, vestuves, kartais kanklininkės pranokdavo įprastinius muzikantus virkdančius armonikas. Ramutė prisiminė, kad ją dar šešiametę močiutė ėmė mokyti kankliuoti, po to kankliavo muzikos mokykloje, šiame kolektyve groja vos metus.
Savičiūnų kaimo, kuriame gyveno kanklininkas Juozas Lašas, centrinis pastatas – dvaro rūmai – jau pradeda griūti. Gražinos Šmigelskienės nuotr. 
Savičiūnų kaimo, kuriame gyveno kanklininkas Juozas Lašas, centrinis pastatas – dvaro rūmai – jau pradeda griūti. Gražinos Šmigelskienės nuotr.
Jurgita Grinienė keliolika metų grojusi garsiajame ansamblyje „Pasagėlė“ Užpaliuose. Pradėjusi bene devynerių metų, po pertraukos vėl ėmusi kankliuoti kolektyve „UT“. Laikraščio „Ignalinos diena“ redaktorė Jurgita Ulkienė kankliavo dar besimokydama mokykloje, susikūrus „UT“ surado puikių bičiulių ir galimybę pulkelyje tobulėti muzika mėgautis ir kitus džiuginti.
Gaila, kad į paminėjimą neatvyko kelis dešimtmečius su kanklių meistru bendravęs garsus muzikos instrumentų kolekcionierius, uteniškis Kazimieras Preikša – jo atsiminimų pasiklausyti labai norėjome. Šventei pasibaigus vyresnioji meistro dukra Milda Lašaitė, paklausta apie kankliavimą prisiminė, kad tėvelis retsykiais kankliuodavo, bandė mokyti ir ją. Tačiau nesisekė – viena ranka ten, kita irgi ten. Kankliuoti neišmoko ir jaunesnė jos sesė.
Viltingas epilogas
Taip jau nutiko, kad mažasis meistro namelis neišliko, tačiau kanklių puošnumas, jų kilnus skambėjimas nuolat primena meistrą J. Lašą. Jo kanklėmis pagrojama Anykščių muzikos mokykloje, ten dirbanti kanklių mokytoja vadovauja garsiausiam šalyje kanklių orkestrui „Pasagėlė“, pačioje Utenoje kanklių muziką populiarina liaudies muzikos ansamblis „UT“, kanklėmis grojama ir kituose kolektyvuose.
Minėjimo koncerto organizatorė, ansamblio „UT“ vadovė Loreta Liaugaudė prie Svėdasų bibliotekoje eksponuojamo meistro Juozo Lašo portreto. 
Ramutė Paukštė su legendinėmis kanklėmis, kuriomis kankliavo dar jos močiutė.
J. Liaugaudės jubiliejiniams metams parengto koncertų ciklo renginys vyks po mėnesio Utenoje, vėliau vyks koncertai Rokiškyje, Salose ir Kaune – vietose, kurios mena garsius tautinės kultūros skleidėjus J. Lašą ir P. Vinkšnelį. Į 2018 m. sukurtą Šimtmečio svėdasiškių portretų galeriją, dvi dešimtys jos paveikslų nuolat eksponuojami Svėdasų miestelio bibliotekoje, pateko abu minėti kultūros žiburiai. Smagu būtų jei pavyktų kanklininkų orkestrėlį atkurti ir Svėdasuose, atgaivinti užgesusią tradiciją.
Koncerto Svėdasuose akimirka. Autoriaus nuotr. 
Komentarai 2