Šeštadienio „Anykštoje“, rubrikoje „Istorijos atodangos“ Raimundo Guobio straipsnyje „Tegul ilsisi senoji tauta…“ teigiama, jog „amžina ramybe ošiančiame šile kuklūs žydų kapus žymintys akmenėliai, kurių ne vienas pateko į pokariu anykštėnų statomų namų pamatus…“ Neliko artimųjų, kurie bent padėdami ant kapo akmenuką parodytų, jog yra tų, kurie rūpinasi vienu ar kitu kapeliu.
„Anykšta“ klausė, kas turėtų pasirūpinti tautinių mažumų kapinėmis Lietuvos miestuose ir miesteliuose – tai valstybės ar pačių bendruomenių reikalas?
Artūras ŠAJEVIČIUS, Anykščių rajono savivaldybės tarybos narys: „O ką daryti, kai tų bendruomenių nebėra? Juk mūsų krašte nėra bendruomenės, kuri galėtų tvarkyti, prižiūrėti kapines. Tad tuo turėtų pasirūpinti valstybė. Bent jau minimaliai, kad po 10 ar 20 metų kapinių vietoje neliktų tik plynas laukas su keliais paminkliniais akmenimis. Aišku, reikia atsižvelgti ir į ekonominius valstybės pajėgumus, tačiau paveldą, istoriją turim saugoti… Kapinės – tai ne tik žmonių amžinojo poilsio vieta, bet ir vienos ar kitos tautos istorija, kultūra, tradicijos. Raimundas Guobis labai gražiai aprašė žydų bendruomenės papročius, parodydamas, kad šalia lietuvių turėjo vietą ir žydai, kad jie gražiai bendravo ir sugyveno. Bent šiek tiek aptvarkius kapines, jose galima būtų vesti netgi edukacines pamokas, parodyti mokiniams, kuo skiriasi lietuvių, žydų, totorių, karaimų kapai, kartu papasakoti vaikams ir apie tautinių mažumų papročius bei tradicijas.“
Valentinas NENIŠKIS, Svėdasų seniūnas: „Kultūros paveldo paminklams saugoti ir prižiūrėti skiriama tikrai nepakankamai lėšų. Svėdasuose yra išlikusios senosios žydų kapinės, jose keli paminklai, bet kažkaip ypatingai jos nėra prižiūrimos. Stengiamės bent kažkiek jas aptvarkyti skirdami viešuosius darbus, bet jos yra pakankamai didelės, miško viduryje, nelabai ten kažką padarysi. Gal ir nereikia investuoti daug lėšų bandant restauruoti senuosius paminklus ar „blizginti“ visko, vis dėlto laikas daro savo ir nori ar nenori kapeliai nyksta. Juk taip atsitinka ne tik su tautinių mažumų laidojimo vietomis, išnyksta ir mūsų, lietuvių, senosios kapinės. Aišku, kiek įmanoma, tas vietas reikia įamžinti, pažymėti ir, žinoma, gerbti, nes tai amžinojo poilsio vietos. Mokinius irgi reikėtų supažindinti su kitų tautų papročiais ir tradicijomis.“
Rimantas VANAGAS, rašytojas: „Aykščiuose nėra išlikusių tautinių bendruomenių, tad ir kapais nėra kam pasirūpinti. Tik, mano nuomone, tai neturėtų būti problema – reikia tik kokios nors mokyklos iniciatyvos ir bent jau pradžia būtų padaryta. Man taip norėtųsi, kad jauni žmonės įsitrauktų į tokias veiklas, kad juos domintų ne tik, kaip mano žmona sako, dainos, šokiai, estrada, bet ir kultūrinio, istorinio paveldo išsaugojimas… Šiais laikas niekas nieko nedaro be projektų, tai reiškia – be pinigų. Net menkiausiam darbui atlikti reikalinga parašyti projektą. Tad, pasakysiu taip, – ne valstybė tuo turi pasirūpinti, o mes patys. Kapinės – jautrus dalykas, o pasirūpinti jomis būtina – ir visai nesvarbu, žydų, lietuvių, totorių ar kitų tautų jos būtų. Tai, kaip tvarkomos kapinės, parodo mūsų kultūros lygį. Man atrodo, jog lietuviai turi dar per mažai tolerancijos kitoms tautoms. Tačiau bendravimas su kitataučiais tik intensyvės, tad pradėkim draugauti sutvarkydami apleistas kapines. Taip išsaugosim ne tik paveldą, bet paprasčiausiai padarysim gerą darbą. Tai tikrai galim padaryti be valstybės pinigų…“
Stanislovas KRUMPLIAUSKAS, Anykščių šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos klebonas: „Pirmiausiai, ko reikia, tai geranoriškumo. Tiek valstybės, tiek bendruomenės… Jeigu žemė, kurioje yra kapinės, priklauso savivaldybei, tai ji irgi neturi numoti ranka ir palikti tai likimo valiai. Žmonių amžinojo poilsio vieta turi būti gerbiama ir prižiūrima. Kadangi nėra Anykščiuose žydų bendruomenės, kuri galėtų pasirūpinti savo žmonių kapais, būtų labai gražu, jeigu prie to prisidėtų mokyklos, jaunimo organizacijos. Paminkliniai akmenys negali virsti statybine medžiaga, kaip buvo prie sovietų, kada Vilniuje laiptai į Tauro kalną buvo statomi iš paminklinių akmenų. Girdėjau, vienas žydas prisėdo ant tų laiptų ir pamatė, kad tai nuverstas ir statybine medžiaga paverstas jo tėvo paminklas…. Nesmagu girdėti tokias istorijas, kai kalbame apie žmones…“
