Kartais ir po atodūsio ateina sprendimas

Lina RUŠĖNIENĖ 

Drąsos mokoma ir per anglų kalbos pamokas. Pedagogė panevėžietė Jurgita Bertulienė pamena 80 metų perkopusį savo mokinį, kuris į užduotus klausimus atsakinėdavo pirmas. Ne visada teisingai, bet tai nesvarbu. Tiesiog tokie noru prabilti angliškai degantys mokiniai net ir pedagogę užveda.  

Programuojanti humanitarė

„Man patinka mokyti ir vaikus, ir suaugusiuosius. Žiūriu, kaip pateikti medžiagą, kad būtų lengviau suprantama ir įsimenama. Tai – malonumas. Mokymasis atitolina senatvines ligas. Kai žmogus liaujasi mokytis – nesvarbu, naujų kalbų ar kitų dalykų – viskas“, – tvirtino Kauno technologijos universiteto Panevėžio technologijų ir verslo fakultete studijuojanti panevėžietė Jurgita Bertulienė.

Ji studijuoja švietimo vadybą, bet jau turi programavimo, kompiuterizuoto mokymo specialistės diplomą, o Klaipėdos universitete yra baigusi anglų ir prancūzų kalbos studijas.

Nusistebėjus, kad žmonėms paprastai sekasi mokytis arba humanitarinius, arba tiksliuosius dalykus, J.Bertulienė juokėsi, kad dažnas klausia, kodėl ji moko anglų kalbos, o ne matematikos.

„Galbūt todėl, kad matematika per lengva, o man reikia iššūkių“, – svarstė.

Vienas tokių iššūkių pernai buvo dekanės Daivos Žostautienės užduotis parengti anglų kalbos kursus tiems senjorams, kurių anūkai ar kiti artimieji gyvena užsienyje ir lietuviškai nemoka.

Kad ryšys nenutrūktų, seneliai turi patys pramokti angliškai. Taip gimė nuotolinių kursų pavadinimu „IšmOK“ idėja.

Atsiduso – ir štai pavadinimas

J.Bertulienė prisiminė, kad užduotis buvo aiški – padėti senjorams susikalbėti su anūkais angliškai. Buvo jau koronaviruso pandemija, karantinas, tad kursai turėjo būti nuotoliniai.

Reikėjo projektui pavadinimo.

„Dažniausiai viską sugalvoju naktį. Mąstau vienaip, antraip, trečiaip… Pasiėmiau A4 formato lapą, rašiau, braukiau, braižiau abiejose pusėse. Po to atsidusau, žiūriu „išmok“ baigiasi angliškuoju „Ok“ – gerai. Yra!“ – prisiminė pašnekovė.

Liepiamoji nuosaka pavadinimui taip pat labai tiko, nes kursai skirti brandaus amžiaus žmonėms, nuo jaunystės įpratusiems paklusti tam tikriems nurodymams.

J.Bertulienė jau mokėjo rengti nuotolinius kursus, bet kai pristatė savo viziją, kaip atrodys užduotys ir kaip jie realiai vyks, kitos studentės griebėsi už galvų: „Neįmanoma, mes nepadarysime!“

Pašnekovė juokėsi, kad ji, mokėdama ir programuoti, ir mokyti kalbų, buvo įsitikinusi: viskas pavyks.

Dekanė bei kolegės ja patikėjo. 

Senjorus sužavėjo žaidimai

Dauguma vyresnio amžiaus žmonių neišgali sumokėti už brangius mokymus, kiti nedrįsta į kursus eiti, nepasitiki savo jėgomis, dalis gyvena kaimuose, kur tokių kursų išvis nėra. Tad mokymas buvo savanoriškas ir visiškai nemokamas. Į pagalbą atėjo programuotojas Rimas Rusakevičius.  

Senjorai kas mėnesį gavo užduotis ir mokėsi savarankiškai. Vos tik buvo kas neaišku, rašė klausimus ir tuoj pat sulaukdavo atsakymų. Per žaidimus mokyti mėgstanti J.Bertulienė iš pradžių sudvejojo, ar žaidimai senjorams nepasirodys per daug vaikiška. Bet vos tik pasiūlė, pasipylė prašymai panašių užduočių.

Į korespondentės nusistebėjimą, kad kalbos išmokti savarankiškai vargu ar įmanoma, J.Bertulienė atsakė: „Kaip tai neįmanoma? Reikia labai norėti ir mėgautis mokymusi.“

Iš viso šiuos kursus lankė beveik 190 senjorų. Jiems baigiantis dalis senjorų labai prašė pratęsti mokymus.

„Jie klausė: negi jums sunku? Jie net neįsivaizdavo, kiek reikia laiko sugalvoti ir parengti užduotims, jas suprogramuoti ir įkelti“, – prisiminė.

Šį projektą studentės pristatė „Technoramoje“ – renginyje apie inovacijas, vėliau iš universiteto gavo piniginį paskatinimą.

Pirmas kompiuteris įspūdžio nepadarė

J.Bertulienė juokavo, kad jos, kaip mokytojos, pradžia buvo su tėvu ir močiute. 

„Ketvirtokė būdama mokiau juos kalbėti angliškai, netgi transkripcijos. Abu atkentėjo kaip turi būti“, – juokėsi.

Dar mokydamasi mokykloje pradėjo vertėjauti tuometėje Baltoskandijos akademijoje.

„Angliškai tarškėdavau nuo ryto iki vakaro“, – prisiminė.

Pašnekovė juokėsi, kad rėmai, kai gali tik versti, ją labai varžė. Ji norėjo kalbėti ir savais, aiškesniais, žodžiais.

Vėliau, kai įsidarbino vienoje iš Panevėžio gimnazijų anglų kalbos mokytoja, norėjo dėstyti naudodamasi informacinėmis technologijomis. Tuomet kompiuterius išmanė tik specialistai.

Bet ir pašnekovė šioje srityje jautėsi stipri, nes jos tėvas važinėdavo po tuometę Sovietų Sąjungą ir taisydavo kompiuterius. Namo kompiuterį jis parvežė dar tuomet, kai Lietuvoje jį vargu ar kas buvo matę. 

„Kompiuteris? Na, gerai… hm, kompiuteris“, – tuomet kompiuteris pašnekovei įspūdžio nepadarė, nes dar nesuprato jo paskirties ir galimybių.

Žodžių mokėsi kepdami

Gimnazijos vadovai J.Bertulienei informacinių technologijų kabineto raktų nepatikėjo.

„Tu filologė, sugadinsi, net nelįsk“, – įspėjo.

Mokytoja pasiteiravo, ką turi padaryti, kad būtų prileista prie kompiuterių. Išgirdo atsakymą, kad jai reikia ne humanitarinio, o inžinerinio išsilavinimo.

„Gerai, bus ir toks išsilavinimas“, – nusprendė J.Bertulienė ir KTU ėmė studijuoti programavimą, baigė magistrantūrą.

Bet ir pateikus programuotojos diplomą, gimnazijos vadovai buvo neperkalbami.

„Man pažanga, naujovės labai svarbu. Paklausiau tiesiai, ar leis dirbti taip, kaip noriu. Išgirdusi, kad vis tiek neleis, išėjau iš mokyklos“, – pasakojo.

Tuomet pradėjo mokyti privačiai, sukūrė virtualią mokymosi erdvę su interaktyviomis užduotimis „Magistra.lt“ vaikams, jaunimui ir suaugusiesiems.

J.Bertulienė pasakojo, kiek džiaugsmo jai teikė mokymas iki pandemijos. Su mokinukais, pavyzdžiui, rinkdavosi virtuvėje ir kepdavo įvairius skanumynus: tortus ar picas. Kartu jie angliškai kalbėdavosi apie darbo procesą ir taip išmokdavo veiksmažodžių. Imi produktą ir angliškai sakai pavadinimą. 

„Oi kaip mes čia šėliodavome! Vaikai sakydavo, kad lietuviškai nežino, sakykime, tam tikrų riešutų pavadinimo, o aš juos mokau angliškai. O kaip švęsdavome Helovyną – su kaukėmis“, – džiaugsmingai pasakojo.

Suaugusieji labiau sukaustyti

Savo anglų kalbos mokykloje J.Bertulienė grupes renka ne pagal amžių, o pagal sugebėjimus.

Yra moksleivių, lankančių nuo pradinių klasių individualiai. Yra besirengiančių egzaminams. Su pastaraisiais – darbas rimtas.

Dar pašnekovė sakė labai besidžiaugianti ir darbu su suaugusiaisiais – Amerikos ambasados finansuojamais anglų kalbos kursais.

„Esu Lietuvos anglų kalbos mokytojų asociacijos valdybos narė, tiesiog negalėjau neįsitraukti ir į šiuos mokymus, nors vis prisižadu daugiau darbų nebeprisiimti. Nežinau, kas man negerai, bet degu noru mokyti“, – šypsojosi.

Argi, matant greitą vaikų pažangą, ne nuobodu dirbti su suaugusiaisiais?

„Ne, kaip tik labai džiaugiuosi. Iš tiesų vaikams mokytis lengviau, jie nebijo klysti, o suaugusieji sukaustyti: oi, dar ką nors neteisingai pasakysiu. Užduotis – atsipalaiduoti ir mėgautis“, – aiškino.

„Apversta pamoka“ – be namų darbų

J.Bertulienė atviravo, kad ji ne tiktai moko, bet stebi ir vertina, kaip suaugusiesiems sekasi, kokias užduotis pateikti, kokioms dar laikas neatėjo. 

Panevėžyje šie kursai vyksta antri metai, pernai mokymas buvo kur kas intensyvesnis, sudėtingesnis. Šiemet mokytoja užduotis pateikia mažesniu tempu, kad besimokantieji sugebėtų ir spėtų jas įveikti.

„Darbas pagal užsibrėžtą programą nepasiteisina. Žūtbūt stengiesi ją įveikti, o rezultatas prastas. Todėl nuolat jas keičiu“, – kalbėjo.

Ji vis juokauja, kad niekada neužduoda namų darbų, vietoj jų būna užduotys jau kitai pamokai. Tokia metodika, vadinama „apversta pamoka“, naudojama pasaulyje. 

„Ar pasiteisins? Matysime“, – šypsojosi.

Mokytoja sakė, kad daugelis suaugusiųjų kursus lanko, nes anglų kalbos reikia darbe. O ji norėtų, kad suaugusieji mokytųsi dėl malonumo.

Vyriausias – pats drąsiausias

„Kalbų mokymasis yra terapija, geros emocijos. Mokslo įrodyta, kad tai saugo nuo senatvinės demencijos, Alzheimerio ligos“, – tęsė J.Bertulienė.

Vyriausias jos mokinys – 80 metų perkopęs panevėžietis. Mokėsi kartu su žmona.

„Reikia atsakyti – pats pirmas. Nesvarbu, kad ne visada teisingai. Tokie mokiniai taip uždega“, – džiūgavo.

Bet sutuoktinių mokymąsi nutraukė koronaviruso pandemija. Jiems mokytis nuotoliniu būdu buvo per sunku.

J.Bertulienė, jau prieš daugelį metų besisiūliusi mokykloms parengti nuotolinio mokymosi sistemą, sakė, kad per pandemiją tai labai patogu.

Dalis besimokančių suaugusiųjų pamokose dalyvauja prisijungdami internetu, nes yra gyvenančių ir kituose miestuose. Pamokos įrašomos, negalėjusieji dalyvauti jas peržiūri vėliau.

Filmai ir knygos – originalo kalba

J.Bertulienė šypsojosi, kad mažieji mokinukai nesupranta, kaip suaugusieji gali visiškai nemokėti angliškai. Jiems paaiškina, kad mokyklose buvo mokoma rusų kalbos, o vietoj anglų kai kur – vokiečių arba prancūzų.

„Betgi angliškaiiii…“ – vis viena nutęsia.

Ji pati nejaučia skirtumo, lietuviškai ar angliškai kalbėti arba, sakykime, žiūrėti filmą.

„Yra buvę, kad dukterys pasiūlė perjungti filmą, nes jis buvo anglų kalba. „O, tikrai“, – esu atsitokėjusi. Dabar ir jos jau žiūri angliškai“, – tęsė.

Originalo kalba įgarsintus filmus žiūrėti jai maloniau ir įdomiau. Tuo labiau – skaityti knygas.

„Negaliu pakęsti, kai vertimuose randu klaidų“, – sakė.

Duktė mokosi korėjietiškai

Viena iš J.Bertulienės trijų dukterų savarankiškai mokosi korėjiečių kalbos. Gimtadieniui paprašė nepirkti jokių dovanų, nes ją nudžiugintų kelionė į Korėją.

Paklausta, ar išpildys dukters prašymą, pašnekovė atsakė, kad galbūt kurią nors vasarą, bet dar ne šią. Nes šiai vasarai jau turi ir su kelione, ir su anglų kalbos mokymu susijusių planų. Tik atskleisti jų dar nenorėjo.

Paklausta, ar saugiai jaučiasi bet kuriame pasaulio pakraštyje mokėdama prancūziškai ir angliškai, pašnekovė prisipažino prancūzų kalbą primiršusi.

„Kad su anglų kalba niekur neprapulsi, yra mitas. Bent jau taip rodo mano patirtis“, – sakė.

Buvo ir tokių atvejų, kai‚ pavyzdžiui, Afrikoje jos teiraujasi, ar ji kalba angliškai, o patys tęsia prancūziškai.

Prancūzijoje su paprastais žmonėmis angliškai irgi nelabai susišnekėsi.

Kiprą itin pamėgusi pašnekovė, kai tik turės bent kiek laisvalaikio, ketina išmokti graikiškai.

A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos

panskliautas.lt

Projektas „Ateitis dabar“