Kas gi tie mūsų karaliai ir šventieji?(IV)

Rimantas VANAGAS

Šis tekstas – pasiūlymas anykštėnams drąsiau pasisakyti svarbiomis mūsų krašto, istorijos, kultūros temomis, analizuoti jas. Kad, įgyvendindami bet kokius projektus, nenueitume vienos skubiai „nuleistos“ nuomonės, viešųjų pirkimų pamėgto „pigiausio varianto“ keliu.

Didžioji Anykščių piramidė…

O kam gi mes, anykštėnai, pirmiausia turėtume nukelti kepures už išsaugotą sentėvių kalbą, taigi ir už lietuvių tautą, ir už šiandieninę Lietuvos valstybę?
Atsakymas daugiau negu aiškus: Konstantinui Sirvydui. Kiek bevartytume lietuvių kalbos ir literatūros vadovėlių, enciklopedijų, visur tarp trijų aukščiausių lietuvių kalbos viršukalnių rasime spindinčią šitą pavardę, atneštą mums vėjo nuo Sirvydų kaimo netoli Dabužių.
Laiko požiūriu, K.Sirvydą pranoko tik Martynas Mažvydas (liuteronų kunigas Ragainėje, t.y. Mažojoje Lietuvoje, pirmosios lietuviškos knygos autorius) ir Mikalojus Daukša (katalikų kunigas, pirmosios lietuviškos knygos, išleistos Lietuvoje, autorius). K.Sirvydas pirmasis tarp jėzuitų atsidėjo vien lietuviškai veiklai ir tapo didžiausiu XVII a. lietuvių kalbos mokovu, Vilniaus Šv.Jonų bažnyčioje sakė lietuviškus pamokslus, iš jo „Lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodyno“ (pirmoji pasaulietinio turinio knyga!) buvo mokomasi lietuvių kalbos ir rašybos iki XIX a. pabaigos. Neįkainojamą reikšmę lietuvybei, vargo prispaustų žmonelių dvasios palaikymui turėjo ir K.Sirvydo pamokslų rinkinys „Punktai sakymų“, parašytas vaizdinga, sodria, paprastiems parapiečiams suprantama kalba.
Šie dvasininkai ir kalbos karžygiai ne tik moraliai, bet konkrečiais darbais bent iš dalies kompensavo lenkiškos bažnyčios keletą amžių sąmoningai vykdytą lietuvių nutautinimą. O didžiavyris – iš Anykščių krašto! Jei ne jis, kažin ar būtų patekėjusi A.Baranausko poezijos, J.Biliūno, J.Tumo-Vaižganto, A.Vienuolio beletristikos žvaigždės, trumpiau tarus – kažin ar mes patys šiandien bekalbėtume viena seniausių pasaulio kalbų…
Didžioji Anykščių šlovė sunoko ne viduramžiais, o gerokai vėliau – per pastaruosius pusantro šimtmečio. Vien iš garsių žmonių įžvalgų ir emocingų įspūdžių, patirtų mūsų krašte, iš jų ditirambų „Šiaurės Atėnams“, „lietuviškajam Veimarui“, „literatūros ąžuolų lopšiui“ ir t.t. nesunkiai sudėliotume pusiau herojinę poemą. Ir kas tik nerašė apie stebuklingą Anykščių aurą, žmogaus dvasios ir gamtos dermę pašventupiuose ir poanykščiuose! Nuostabiausia, unikaliausia, kad visą šią spindinčią lietuvišką piramidę sukrovė ne svetimtaučiai karaliai, ne herbais blyksinčios jų palydos, ne „aukštesnių“ kultūrų ir „pasaulinių idėjų“ nešėjai iš Vakarų bei Rytų, o basakojai vargo raidžių piemenėliai – Kastukas, Antanėlis, Joniukas, Juozelis, kitas Antanėlis! Talentingai atskleidę mūsų krašto žmonių identitetą. Atvira širdžia, iš viso vieko, visa dūšia mylėję savo tėvus, kalbą, knygą, kūrybą, tėvynę.
Nėra ko stebėtis, kad mylime, garbstome juos kaip išmanydami, sugebėdami. Antai A.Baranauskui pastatėme net 3 paminklus: prie klėtelės, bažnyčioje, šalia bažnyčios. Ir centrinė aikštė jo vardu, ir mokykla, ir skveras prie paminklo, – nebenorėdami darsyk kartotis, pakrikštijom jį Vyskupo skveru. O dar į dešimtis pasaulio kalbų – ne be muziejaus pastangų – verčiamas „Anykščių šilelis“, Baranausko klėtelė, gyvasis Anykščių šilelis, moraliniai jaunojo raštininko įžadai, lazeriais įbrėžti metale, savivaldybės skiriama literatūrinė premija… Ką besakyti – Baranausko miestas, Baranausko karalystė!
Tik štai pats pirmasis, pats lemtingasis… Knygoje „Anykščių fenomenas“ rasite gilų apgailestavimą: net liežuvis nesiverčia ištarti, kokie šiandien yra K.Sirvydo atminimo ženklai! Apgailėtiną situaciją ir visą su didžiuoju lietuviu susijusią istoriją „Anykštoje“ jausmingai bei skausmingai yra išsakęs ir kultūrologas V.Balčiūnas: K.Sirvydo vardu pavadinta mokykla Dabužiuose uždaryta, originalus paminklas apvogtas, o naujasis variantas „saugiai“ laikomas bažnyčios šventoriuje… Pačiuose Anykščiuose jo vardu tėra pavadinta nuošali gatvelytė, kurios beveik niekas nėra nei matęs, nei girdėjęs…
O galėtų (turėtų) spindėti Konstantinas Sirvydas pačioje Anykščių karalystės padangėje! Lyg visų Dievo apdovanotųjų, Tėvynės pašauktųjų simbolinė versmė ir prasmė, meninis kalbos, kaip tautos dvasios, apibendrinimas. Nebūtinai stovyla, „stabas“ – gal skulptūrinė kompozicija, gal kvarcinio smėlio stulpas ar knyga su Dabužiuose jau iškaltais K.Sirvydo žodžiais. Gal – pradžiai – Anykščių bažnyčioje bent vasarom klausytojų pritrauktų šiuolaikiški Konstantino Sirvydo pamokslų skaitymai? Kažkas juk turėtų liudyti ištikimybės savo žemei priesaiką, priesaką jaunajai kartai, dažnai nebežinančiai, ko tvertis, o į kalbą žiūrinčiai tik kaip į komunikavimo įnagį. Jeigu mes – dabar – neperduosim šio rašytinio deglo savo atžaloms, ar išvis bebus kam jį perduoti?
Perskaitęs šį tekstą, tikriausiai ne vienas numosite ranka: literatūriniai Anykščiai ir apskritai knyga, netgi prigimtinės kalbos koncepcija jau atgyvenę, Vanagas – „naftalinas“, niekam nebeįdomus, gieda tai, kas jam pačiam svarbu. Ir aš… padėkosiu už tokią nuomonę, ji irgi turi teisę gyvuoti, nes dabartinėj realybėj daug kas apsivertę aukštyn kojomis, danguje dažnai šviečia „žvaigždės“, kurioms vieta tikrai ne ten. Vis dėlto didesnį skausmą paširdžiuos – regis, ne man vienam – kelia kitkas: net ir šitoj, paties Dievo mums dovanotoj, tradicine tapusioj srity, šalies mastu turėdami neprilygstamą įdirbį, mes iki šiol nesugebėjom garsiai bei ambicingai ištarti „Anykščiai!“, užsiimti lyderių pozicijos.
Omeny turiu tinkamai ir laiku neparengtą projektą siekiant prisijungti prie UNESCO literatūros miestų tinklo. Sunku patikėti, bet tokį atsakingą, sudėtingą, sutelktinės intelektinės minties ir kūrybiškumo reikalaujantį, visam kraštui strategiškai svarbų darbą patikėjom pavieniams žmonėms, o paskui juos dar ir apkaltinom. Bet jei nebūtume pagailėję dėmesio, laiko ir savų resursų, galbūt jau dabar turėtume UNESCO objekto statusą, taigi, ir pasaulinę apsaugą, ir pasaulinę paramą, ir papildomus turistų srautus. O visa, ką darėme iki šiol, būtų sutviskę nauja šviesa!