Laidojimo namų vedėja Jolita Šimonė (kairėje) ir jos kolegė Dalė Piškinienė, paklaustos, ar reikėtų vaikus vestis į šermenis, sako: „Visai mažų vaikų nereikėtų vestis, tačiau jeigu vaikas jau supranta, kas yra mirtis, atsisveikinti su artimuoju turėtų...“
Pro duris įžengia šviesiu paltu vilkinti močiutė – skaidraus skaidraus, raukšlių išvagoto veido… Sklaido sukneles… Tačiau išsirenka tik „mereškuotą“ šalikėlį… Sutrikusi žiūriu į prieš mane sėdinčias moteris, o jos tik šypsosi: „Vyresnio amžiaus žmonės dažnai patys išsirenka ir nusiperka sau įkapes… Kokiais drabužiais vilkėdami bus palydėti į paskutinę kelionę, jiems labai svarbu…“ – sako jau daugiau nei 25-erius metus Anykščių komunaliniam ūkiui priklausančiuose laidojimo namuose dirbanti Dalė Piškinienė.
Jai antrina ir šių laidojimų namų vedėja Jolita Šimonė.
Dirbti padeda meilė žmonėms
„Jokios paslapties čia nėra – tiesiog turi labai mylėti žmones…“ – paklausta, kas suteikia stiprybės ir jėgų ketvirtį amžiaus diena po dienos išbūti šalia mirties, matyti artimųjų skausmą, teigia D. Piškinienė.
„Man taip pat patinka šis darbas – patinka padėti žmonėms. Jie į mus kreipiasi pačią sunkiausią akimirką, būna, kad pirmiausia su žmogumi pasikalbi, nuramini jį, o tada tik imiesi aptarinėti laidotuvių organizavimo reikalus“, – kalba J. Šimonė. „Būna, kad kartu ir paverkiam – nesvarbu, kad tai mūsų darbas, bet mes irgi ne geležinės“, – priduria vedėja.
Beje, jos, laidojimo namuose dirbančios šiek tiek daugiau nei pusantrų metų, atėjimo į šį darbą istorija neįprasta… „Visą laiką dirbau vadybinį darbą, bet pravažiuodama pro šį laidojimo namų pastatą, tikriausiai kitaip nei daugelis, pagalvodavau, kaip norėčiau čia dirbti… Supratau, kad galėčiau dirbti su žmonėmis, kuriems reikia pagalbos netekties akimirką“, – pasakoja J. Šimonė.
Keičiasi laidotuvių tradicijos
„Dabar jau retai pasitaiko tokių šermenų, kurios truktų dvi paras – įprasta, kad žmogus šarvojamas parai, nebent laukiama iš užsienio grįžtančių artimųjų… Anksčiau, prisimenu, šermenys tikrai trukdavo ilgiau, sakydavo, kad žmogų reikia palaidoti praėjus dviem paroms nuo jo mirties valandos, nes tik tada siela paliekanti kūną“, – prisimena D. Piškinienė.
Kasmet vis daugėja laidotuvių, kuriose žmonės gedi nebe prie karsto, o prie urnos. „Jeigu prieš kelerius metus kremuojami buvo dažniausiai jaunesnių žmonių palaikai, tai dabar jau ir itin garbingo amžiaus žmonės yra kremuojami. Neseniai buvo laidojama beveik šimto metų močiutė, kuri pageidavo būti kremuota. Taip pat prieš kelias dienas į mūsų laidojimo namus užėjo senutė, kuri išsirinko sau suknelę ir, kaip pati aiškino, norinti „pigesnės, nes būsianti kremuota“. Viena populiarėjančios kremacijos priežasčių – vietos stoka kapavietėje. Nebenori žmonės kelių kapų – geriau renkasi vieną, kur atgultų visa šeima, kelios kartos, todėl ir renkasi laidojimą urnose“, – kalba J. Šimonė.
Laidojimo namų darbuotojos sako, kad yra skirtumas, ar žmogus šarvojamas karste, ar urnoje. Pastarosios laidotuvės, pasak jų, būna lengvesnės. „Kai nematai karste gulinčio žmogaus, manau, tikrai yra lengviau. Be abejo, skausmas, liūdesys – jie yra, bet kai stovi tik urna, atrodo, išėjo žmogus, išskrido ten aukštai, į Dausas, o čia liko tik pelenai…“ – sako D. Piškinienė.
„Manau, parą ar dvi žiūrėjimas į artimąjį, gulintį karste, yra tik dar didesnis savęs kankinimas… Ir pačios šermenys tarsi kitokios – būdami prie urnos žmonės daugiau kalbasi, dalijasi prisiminimais, nebūtinai tik verkia – šviesesnės laidotuvės… Tik jokiu būdu mes nesakom, kad tokios šermenys geriau nei kitos: žmonės renkasi pagal savo įsitikinimus, pildo išėjusiųjų pageidavimus, vertinti, kaip geriau, būtų nepagarbu“, – teigia laidojimo namų vedėja.
Pašnekovės sako, kad keičiasi ne tik šarvojimo trukmė, bet ir kiti dalykai – nebe visi artimieji pageidauja giedotojų arba nori, kad giedotojai giedotų bažnytines giesmes – yra tokių, kurie nori, kad prie karsto ar urnos skambėtų neutrali muzika. Būna ir tokių šermenų, kur skamba velionio pageidauta muzika. Kitas laidotuvių „atributas“, kuris, pasak pašnekovių, dar Anykščiuose nėra labai dažnas, bet kartais artimieji jau paprašo, kad šermenų metu būtų galimybė ekrane rodyti nuotraukas.
Žmonės pageidauja ir itin prabangių laidotuvių
Jau lyg ir įprasta, kad, mirus žinomiems žmonėms, girdime, jog artimieji pageidauja, kad ateinantys atsisveikinti su velioniu neneštų vainikų, krepšelių, o pagerbtų tik gėlės žiedu. Moterys sako tokią tendenciją pastebinčios ir eilinių žmonių laidotuvėse – gėlių tikrai sumažėję. „Dabar jau atsiranda tokia nerašyta taisyklė, nebylus susitarimas, kad geriau atnešti gėlės žiedą, o artimiesiems įteikti vokelį su pinigais. Manau, kad tai gerai, nes laidotuves brangu surengti“, – sako J. Šimonė.
Paklausus, ar pasitaiko tokių laidotuvių, kurias rengdami artimieji neskaičiuoja pinigų, pašnekovės patvirtina, kad būna: „Taip, kartais artimieji sako, kad šermenys yra paskutinė dovana velioniui, todėl viskas turi būti brangiausia, gražiausia, kokybiškiausia“. Tačiau kalbintos laidojimo namų darbuotojos sako, kad ateina ir artimųjų, turinčių labai kuklų biudžetą: „Ir sakyčiau, kad daugiau būna pastarųjų. Būna kuklesnės laidotuvės, mažiau prabangos, bet negali sakyti, kad jos dėl to tampa prastesnėmis…“
Laidojimo namų darbuotojos sako, kad pasitaiko ir tokių laidotuvių, kada artimieji pasako, kad jos turinčios būti prabangios, brangios, nes „ką pagalvos kiti“. „O ypač jeigu miręs žmogus palieka nemažą palikimą, tada artimieji net ir neslepia, kad reikia ir atitinkamų laidotuvių, nes į šermenis susirinkę žmonės ims kalbėti, kad va, palikimą gerą paliko, o karstui, gėlėms ar drabužiams artimieji pinigų pagailėjo“, – sako pašnekovės.
Pasiteiravus, ar teko susidurti su tokiomis laidotuvėmis, kada velionio artimieji jau prie karsto ima dalytis jo turtus, J. Šimonė teigia: „Kad prie karsto dalintųsi, gal neteko, tačiau kad pykstasi artimieji tarpusavyje, mums pasakoja, koks vienas ar kitas giminaitis esąs blogas, taip, būna…“
Asmeninės patirtys…
Ar kasdien susiduriant su mirtimi, tampa lengviau išgedėti savo skausmą?
D. Piškinienė teigia: „Esu palaidojusi ir vyrą, ir dukrą… Nors gal pasakyčiau kiek kitaip – kai pats esi palaidojęs ne vieną artimą žmogų, kai žinai, ką reiškia netekties skausmas, tada ir gali dirbti tokį darbą, gali suprasti ir padėti tam, kuris ateina, kuris gedi… Juk netektį kiekvienas išgyvenam skirtingai – vieni verkia, kiti užsidaro savyje, o būna, kad žmogus pyksta… Svarbu suprasti, kad žmogus pyksta ne konkrečiai ant tavęs, o pyksta ant Dievo, likimo, kad išėjo jam brangus žmogus… Vos pamatę žmogų, vos jam ištarus kelis žodžius, suprantam, kaip jis gedi…“
Dažnai iš netekties skausmą išgyvenančių žmonių girdim, kad reikia vertinti žmogų tol, kol jis gyvas, kad reikia džiaugtis kiekviena diena, nesipykti dėl niekų – ir kartais tai atrodo taip banalu, tačiau mano pašnekovės sako, kad tai nėra banalūs žodžiai. „Kai aš pradėjau čia dirbti, supratau labai paprastą dalykų – niekur nereikia bėgti, skubėti… Klausau kartais žmonių, kaip jie visur lekia, dirba keliuose darbuose, plėšosi dėl kiekvieno cento – kam? Visi anksčiau ar vėliau išeisim ten pat… Man tada kyla kitokie klausimai – kada paskutinį kartą matėt, kokie gražūs rudenį lapai? Ar kada stebėjot, kaip dangumi sklendžia paukščiai? O koks būna aukštas dangus? Žinoma, tai nereiškia, kad žmogui nereikia materialinės gerovės, bet labai svarbu ir išmokti džiaugtis paprastais, nieko nekainuojančiais dalykais. Ir mylėti… Mylėti žmogų tol, kol su juo gali susitikti, kol gali su juo pasikalbėti, apkabinti…“ – sako laidojimo namų vedėja J. Šimonė.
Beje, moteris pati turėjusi tokių patirčių, kurios leido suprasti, kad su mirtimi niekas nesibaigia: „Aš tai tiesiog žinau… Tai man tapo aišku kartu su tėčio išėjimu…“
