Keista koncepcija:„Keista, nes yra iškeltas šūkis – Žalieji Anykščiai. Ir didžioji dalis turistų važiuoja pas mus ne urbanuzacijų žiūrėt, o vaizdingo kraštovaizdžio, natūralios, o ne trinkelizuotos gamtos pamatyt. Nereikia Anykščių turgelio sugadint pagal Vilniaus Halės ar Benediktų turgaus pavyzdį.“
Parduoruvėje ir bibliotekoje viskas išdėliota lentynose. Bet ne turguje: čia turi būti šurmulio, sezoniškumo, spontaniškumo, nuoširdaus ir lankstaus ryšio, galimybės susitarti, nusiderėti be instrukcijų ir prižiūrėtojų.Turgus nėra tas pats, kas parduotuvė ar tipinis X tinklo prekybcentris. Kai mažo miestelio turuje nebelieka ilgamečio ritmo ir tradicijų, lengvo chaoso, kai vietiniai gyventojai be neadekvataus apmokestinimo nebegali parduoti savo sodų gerybių, rankdarbių ar sendaikčių, kai turgų bandoma ” pagerinti” gyvenimiškos išminties neturinčių architektų ir vietinių biurokratų fantazijomis , tai nieko gero nelauk. Turgus yra gyvas reiškinys, o ne koncepcijų, betikslių inovacijų ir trinkelizuotos aplinkos kratinys.
Utenos turgus yra švarus tvarkingas tai mes džiaugiamės tuo kad malonu nueit ir apsipirkt civilizuotai . Anykščiu turgelis gaila bet ,,bomžarinis ” nieko ten nėra šiuo metu žolynėliai daugiau nieko viena kita močiutė pardavinėjanti triusikus ir daugiau devėti rūbai . Sutvarkykit teritorija kad nebūtu aplūžę kioskai nes baisu ten vaikščiot .
Utenos turgus tarsi sutvarkytas, bet erdvės nejaukios: nei uždarame mėsos paviljone, nei lauko gardeliuose. Biurokratinės perdėtos taisyklės ir reikalavimai užmuša pačią turgaus esmę – apsunkinta prekyba baigia užsmaugti smulkiuosius prekybininkus, o pirkėjai nebeturi galimybės derėtis ir gauti prekių įvairovės. Anykščių turgeliui koncepciją valdžia vėl bando nuleisti iš „viršaus”. O geros idėjos visgi kyla iš „apačios”. Deja…
Parduoruvėje ir bibliotekoje viskas išdėliota lentynose. Bet ne turguje: čia turi būti šurmulio, sezoniškumo, spontaniškumo, nuoširdaus ir lankstaus ryšio, galimybės susitarti, nusiderėti be instrukcijų ir prižiūrėtojų.Turgus nėra tas pats, kas parduotuvė ar tipinis X tinklo prekybcentris. Kai mažo miestelio turuje nebelieka ilgamečio ritmo ir tradicijų, lengvo chaoso, kai vietiniai gyventojai be neadekvataus apmokestinimo nebegali parduoti savo sodų gerybių, rankdarbių ar sendaikčių, kai turgų bandoma ” pagerinti” gyvenimiškos išminties neturinčių architektų ir vietinių biurokratų fantazijomis , tai nieko gero nelauk. Turgus yra gyvas reiškinys, o ne koncepcijų, betikslių inovacijų ir trinkelizuotos aplinkos kratinys.
Utenos turgus yra švarus tvarkingas tai mes džiaugiamės tuo kad malonu nueit ir apsipirkt civilizuotai . Anykščiu turgelis gaila bet ,,bomžarinis ” nieko ten nėra šiuo metu žolynėliai daugiau nieko viena kita močiutė pardavinėjanti triusikus ir daugiau devėti rūbai . Sutvarkykit teritorija kad nebūtu aplūžę kioskai nes baisu ten vaikščiot .
Utenos turgus tarsi sutvarkytas, bet erdvės nejaukios: nei uždarame mėsos paviljone, nei lauko gardeliuose. Biurokratinės perdėtos taisyklės ir reikalavimai užmuša pačią turgaus esmę – apsunkinta prekyba baigia užsmaugti smulkiuosius prekybininkus, o pirkėjai nebeturi galimybės derėtis ir gauti prekių įvairovės. Anykščių turgeliui koncepciją valdžia vėl bando nuleisti iš „viršaus”. O geros idėjos visgi kyla iš „apačios”. Deja…
iš apačios kaip pakyla, tai tik trumpam malonumui….
Galva turi viską suprasti ir suvaldyti, o ne tai, kas apčiajoje.