Rugpjūčio antroje pusėje lyg keturi komunarai važinėjom po Rusijos Kareliją. Nuo komunarų mūsų vyrišką ketvertą skyrė tik kapitalistinis „Peugeot“ ir faktas, kad kompanijoje neturėjome nė vieno žydo.
Visi mes, penktą dešimtį įpusėję vyrai, trys anykštėnai – Aidas Gilys, aš ir Ričardas Skvarnavičius – bei vilnietis Rimgaudas Šlekys. Mums tai bendra penkta didelė kelionė. Anksčiau kartu išmaišėme, atrodytų, nemažą buvusios Tarybų Sąjungos dalį, bet kai žvilgtelį į žemėlapį, mums jame „baltų dėmių“ – dar dešimčiai kelionių į priekį.
Ciniška, tačiau buvo įdomu, kaip rusų požiūrį į lietuvius keitė Rusijos-Ukrainos karas. Panašu, kad keitė… Į jų šalį atvykstančių užsieniečių rusai kol kas nemuša. Tačiau ore tvyro nuojauta, kad tik „kol kas“… Na, nebent, įrodysi esąs komunaras su pažymėjimu.
Sveiki, atvykę į Tarybų Sąjungą
Rusijos sieną kirtome Latvijoje. Pravažiavus Latvijos kontrolės postą Rusija svečius pasitinka didžiuliu transparantu, kuriame šeštojo dešimtmečio stiliumi, turbūt aliejiniais dažais pritapyta natūralistinių dešrų, lašinių ir kelių veislių sūrių. Visas racionas perbrauktas labai įtikinamu brūkšniu, o ypatingai bukiems kirilica parašyta, kad visų tų produktų įvežimas į Rusiją – griežtai draudžiamas.
Muitinė visai „švari“ – nė vieno automobilio, tačiau joje vis tiek sugebėjome išbūti porą valandų. Mat rusų pasieniečiams kilo įtarimas, kodėl į jų valstybę važiuojame automobiliu, kurį tik prieš kelias dienas įsigijome. Bandžiau aiškinti, kad „Peugeot“ oficialiu savininku kaip tik dėl kelionės ir tapau – persirašiau draugo automobilį savo vardu, kad būtų paprasčiau keliauti po Rusiją. Sako: „Nė velnio! Nuvarysite 13-os metų senumo „Peugeot“-ą į Rusiją, parduosit ir grįšit pralobę ir dar muito mokesčių išvengę.“ Idėja gal ir gera. Tačiau „Peugeot“ atlaikė 4,5 tūkst. kilometrų įvairaus pobūdžio Rusijos kelio ir garbingai užsitarnavo grįžimą į Lietuvą.
Pasieniečiams raštu papasakojau, koks mūsų kelionės tikslas, gyriausi, kad esame didūs keliautojai. Lyg ir nemeluodamas aiškinau esąs geografijos mokytojas, apie žurnalistiką diplomatiškai nutylėdamas. Žodžiu, į Rusiją tiesiog teko įsiprašyti…
Pravažiavus sieną – būdelė su šlagbaumu. Teoriškai prasideda mokamas kelias, o praktiškai iš įvažiuojančių į Rusija renkama duoklė, keliasdešimt litų už automobilį.
Kuro kaina džiugina. O cigaretės tik iš po marškos
Pirmas malonus faktas pasiekus Rusiją – kuro kainos. Litras mūsų „Peugeot“ valgomo dyzelino kainuoja vos daugiau nei du litus. Taigi kuro išlaidas dalinat keturiems – kelionė beveik nemokama. Ir kelias Rusijos pradžioje geras. Gal prastesnis nei Anykščiai-Svėdasai, tačiau važiuoti galima beveik nesikeikiant. Policininkų kartais pakelėse matėme, bet nė karto jie mūsų nestabdė, galvos nekvaršino, nors, regis, jiems prie „fašistų“ būtų malonų prikibti.
Pirmai nakvynei stojome Pskove, Daumanto mieste. Mums Daumantas – Karaliaus Mindaugo žudikas, o Pskove jis garbingas kunigaikštis, net stačiatikių šventasis. Istorijos šalinių duomenimis, neva, Mindaugas nugvelbęs Daumanto žmoną. Dėl to jis buvęs labai nepatenkintas, supykęs ir nužudęs Mindaugą. Tiesa, kituose šaltiniuose teigiama, kad pats Daumantas svetimą žmoną buvo parsivedęs… Gal dėl šios makalynės su sava ir svetima žmonomis Daumantas ir paskelbtas šventuoju… Pskovą Daumantas valdė 1266-1299 metais.
Pskove nakvojame viešbutyje. Keturvietis kambarys be dušo ir tualeto – po 40 litų žmogui. Dar po 25 litus sumokame už registraciją. Tikėjomės, kad tas registracijos mokestis bus vienkartinis, bet pasirodo, kad jei keiti viešbutį, kaskart turi mokėti po 25-30 litų už registraciją. Anksčiau rusai turistiniame sektoriuje labai mėgo „SNG piliečiams“ ir „ne SNG piliečiams“ taikyti skirtingas kainas, žinoma, pastarųjų nenaudai. Dabar tokių dvigubų kainų liko mažiau, tačiau atsirado kitos priemokos, tokios kaip privalomos registracijos mokestis.
Pskove aplankėme maitinimo įstaigas. Vakarienė valgykloje – 15 litų, gero alaus bokalas bare kainuoja panašiai kaip visa valgyklos vakarienė.
Ilgai niekur neradau cigarečių. Paaiškėjo, kad vasarą priimtas įstatymas, kuriuo draudžiama demonstruoti cigaretes. Vienose parduotuvėse cigaretės užklotos marškomis, kitose – pakištos po prekystaliais. „Bloką geltono „Camel“, – prašiau pardavėjos. „Geltono nėra“, –paaiškino. „Tada mėlyno „Camel“, „Nėra“; „Tada mėlyno „Winston““; „Nėra“ „Mėlyno „Bond“; „Nėra“; „O ko yra?“; „Visko yra, sakykite greičiau, ko jums reikia“… Manau, dar mintyse pardavėja pridėjo ir pagarbų kreipinį „ožy“…
Su rūkymu Vladimiras Putinas labai kovoja. Rūkyti draudžiama visose kavinėse, net lauko. Nerūkoma jau ir tolimojo susisiekimo traukiniuose. Mano laikais sakydavo, kad traukinys šikančių nelaukia, dabartinis folkloras kitoks, gražesnis, sakoma – traukinį aš prarūkiau.
Beje, Hitleris taip pat buvo aršus rūkalių priešas. O ir dabar atgimusius baisius užrašus ant cigarečių pakelių apie cigaretes-žudikes į apyvartą paleido dar Hitleris.
Kaip ir Lietuvoje, taip ir Rusijoje naktimis draudžiama pardavinėti alkoholį. Pskove alkoholiu prekiaujama iki 22 val, Petrozavodske – iki 23 val. Matyt, kuo šiauriau, tuo sunkiau žmonės alkoholio draudimą pakelia. Tiesa, kaip ir Lietuvoje, taip Rusijoje naktinė prekyba alkoholiu nesustabdoma – kiaurą parą veikia “lavkės“, atseit kavinės su dviem kėdėm, o gėrėjams galima parduoti tik atsuktą butelį. Taip žmonės buvo įpratinti imtis atsargumo priemonių ir nuolat kišenėje nešiotis porą butelių kamščių. O gal prireiks?
Pskovas – gražus, pilių tvoromis išraizgytas, cerkvėmis apstatytas miestas. Mes skyrėme dėmesio kultūrai, kelias valandas žiūrėjome į „dostopriemičatolnasti“ir tik įdienojus patraukėme į Šiaurę, pro Didįjį Novgorodą link Petrozavodsko. Klaipėdos dydžio Pskovą tik pralėkėme, Didįjį Novgorodą, apskritai praleidome, nes kelionės tikslu lyg ir laikėme Baltąją jūrą, o grįžtant norėjosi kelias dienas pabūti Sankt Peterburge.
Gėlės – kiaurą parą
Iš Pskovo įdienojus išvažiavę vakarėjant pasiekėme Kirišy miestą. 50 tūkstančių gyventojų, turinčius ale-Mažeikius, kur visas gyvenimas sukasi apie naftos perdirbimo įmonę. Radome kelis viešbučius. Prabangesniuose viešbučiuose nakvynės kaina – 300 litų žmogui, „skylėje“ – 70 litų plius registracijos mokestis. Važiavome toliau, iki už keliasdešimt kilometrų esančio tokio paties dydžio, taip pat pramoninio Volchovo. Per Volchovo vidurį teka upė Volchovo, vienoje jos pusėje Volchovo-1, kitoje – Volchovo-2. Už geriausią per visą kelionę viešbutį („euroremontas“, plokščias televizorius, šaldytuvas, normali santechnika), mokėjome tik po 50 litų, praslydome be jokios registracijos, taigi apskritai be popierių. Ir mums gerai, ir registratorei – ne nuostolis.
Volchovo džiugino. Įeidami į kavinę prasilenkėme su į rankšluosčius įsisupusiomis merginomis. Pasirodo, pro tas pačias duris įeinama ir į maitinimo įstaigą, ir į viešąją pirtį. Kavinėje grojo muzika. Taip grojo, kad negelbėjo net alus – verdančių koldūnų, saugodami ausų būgnelius, laukėme lauke. Šalia rūkė fėjos, nuolat skrajojančios tarp pirties vanojimosi patalpų ir jaukaus šaligatvio. Kavinėje vakarojo vienišas rusas.Nužvelgiau jo stalą – vyras buvo užsisakęs barščių, silkę su grybais ir grafinuką degtinės (nors gal grafiną degtinytės). Kaip paklaikęs lakstė barmenas – mūsų ketvertas ir kaimynas prie gretimo stalo buvo visas jo darbo baras – tačiau vyrukas siautėjo taip, jog atrodytų, kad vienas aptarnauja šimtą klientų…
Ir Pskove, ir Volchove, ir visur kitur – gėlių parduotuvės dirba kiaurą parą. Spėliojome, gal čia koks kodinis pavadinimas, kaip būdavo pas mus: „Gėlės į namus, kiaurą parą“. Mat vargu, ar kam nors trečią valandą nakties gėlės bepadeda. Nors kas žino – ten juk Rusija…
