Galima mėgautis paveikslų daužymu
Į Petrazavodską važiavome Vakariniu Ladogos ežero keliu, pagrindine trasa, kuri jungia Murmanską su „žemynu“. Kelias geras, nors ir dviejų juostų, bet platus, lygus. Automobilių srautas didžiulis.
Prie įėjimo į pakelės užeigą kabėjo nurodymas, jog į vidų draudžiama įsinešti šaunamuosius ginklus… Kaip be ginklų!? Juk nesaugu… Valgiaraštyje įsegtas lapas, kuriame smulkiai išvardintas kainynas, kiek teks mokėti už sudaužytą lėkštę, puodelį, vyno taurę, brendžio taurę ir t.t. Tik pasiturintys gali sau leisti daužyti paveikslus – jie įvertinti 1500 rublių (kiek daugiau nei 100 litų).
Ir draudimas į užeigą neštis ginklus, ir kainynas kiek kainuoja indų daužymas – nuteikia neramiai, tartum į karo zoną patekus. Tačiau, užeigoje buvo jauku, prie baro sukinėjosi jaunutės, malonios mergaičiukės, kurios gamino šviežią maistą.
„Prasisuko“ su svetimu batonu
Petrozavodske šiek tiek pavargę dviem parom išsinuomojome dviejų kambarių butą. Kaina maloni – apie 110 litų parai, taigi žmogui išeina mažiau nei po 30 litų. Butas labai nukankintas poilsiautojų, bet lovos, patalynė ir net karštas vanduo jame buvo.
Butų nuoma kelioms paroms ar net valandoms Rusijoje įprastas dalykas. Tiesa, kuo mažesnis miestas – tuo sudėtingiau rasti tokią paslaugą. Vėliau butų nuomos bergždžiai ieškojome Anykščių dydžio miesteliuose. Matyt pasiūlos nėra, todėl, kad nėra paklausos, o paklausą greičiau diktuoja ne turistai, o porai valandų butus beinuomojančios poros.
Pasisukiojus po Petrozavodsko kavines pasidarė aišku, kad jose geriau nevalgyti – kainos „kanda“. Kareliškoje užeigoje – steikas įvertintas beveik 90 litų, o ir ukrainiečių kavinėje už 100 litų tik lengvai užkąsi. Beje, keista, kad tos ukrainiečių kavinės patriotiškai auklėjami rusai vis dar nenuniokojo. Patriotiško auklėjimo Rusijoje dabar labai daug – televizijos kanalai nuolat suka laidas apie tai, kaip vietiniai fašistai ir samdiniai iš Vakarų Ukrainoje žudo brolius rusus, propagandiniais tekstais mirga laikraščiai.
Krantinėje prie Onegos (krantinė – sutvarkyta: pėsčiųjų takai, suoliukai, skulptūros. Gražu kaip Anykščiuose, kairiajame Šventosios krante) jauni maskviečiai batonu šėrė laukinius paukščius. Rimgaudas jų paprašė batono. Maniau, kad bičiulis išalko, bet ir jis įvairioms žąsims, kurios greičiausiai buvo žuvėdros, mėtė trupinius. Maskviečiams pasitraukus toliau, Rimgaudas likusį batoną padovanojo vienišai merginai. „Pamaitinkit paukštelius, labai smagu…“, – mezgė pokalbį. Draugo žmoną galiu nuraminti, nepalikom mes jo prie Onegos su Olga. Bet buvo gražu patirti, kokias galimybes atveria svetimas batonas…
Vaidina valstybę
Karelija prasideda visai netoli Sankt Peterburgo. O jos oficialus pavadinimas – „Karelijos respublika (Karjala) respublika Rusijos federacijos sudėtyje“. Šios visos Karjalos prezidentas Aleksandras Chudilainenas. Prie Karjalos prezidentūros Petrozavodske kabo Karelijos vėliava, užrašai prie valdžios rūmų ir rusų, ir karelų kalbomis… Abi šios kalbos – valstybinės.
Vieną kitą žmogų, kuris, mano supratimu, galėtų būti karelas – Karelijoje mačiau, bet šios kalbos išgirsti laimės neturėjau.
Prieš kelionę, ne tik internete, bet ir M.Mažvydo bibliotekoje sunkiai sekėsi rasti informacijos apie Karelijos istorija. Regis, iki Petro I-ojo Karelijoje buvo akmens amžius, o paskui šios tautos žmonės džiaugsmingai įsiliejo į Rusijos kultūrą. Kažkas panašaus į karelų valstybę egzistavo tik IX-XI amžiuje. Tos valstybės centras buvo netoli dabartinio Sankt Peterburgo, taigi net ne šių dienų „Karelijos respublikos (Karjala) Rusijos federacijos sudėtyje“ teritorijoje… Paskui tikrąsias karelų žemes vieni iš kitų atiminėjo švedai ir rusai, kol galų gale XIX amžiaus pradžioje Kareliją Rusija perdavė Suomijai, bet pačią Suomiją prijungė prie Rusijos imperijos.
1917 m. Suomija paskelbė nepriklausomybę ir iki Žiemos karo (1939-1940 m. žiema) valdė karelų teritorijas aplink Ladogos ežerą. Rusijos–Suomijos siena buvo prie pat Piterio. Tačiau gerą jumoro jausmą turėjęs Stalinas įsteigė ir savąją Karelijos autonominę respubliką su sostine Petrozavodsku. Po Žiemos karo abi Karelijos pagaliau buvo suvienytos ir prijungtos prie Tarybų Sąjungos. Petrozavodske stovi paminklas suomių tautos atmatai – gerbiamam draugui Otto Kuusinenui. Jis 1940-aisiais buvo paskirtas Karelijos-Suomijos tarybos socialistinės respublikos vadovu. Žmogus užsidirbo net keturis Lenino ordinus, o, kas svarbiausia, buvo palaidotas Kremliaus sienoje…
Karelija. Pagal oficialią statistiką Karelijoje gyvena 45 tūkst. karelų – 7 proc. visų gyventojų. Beveik visi kiti Karelijos gyventojai iš 635 tūkst. – slavai: rusai, ukrainiečiai, baltarusiai.
Karelijos plotas beveik tris kartus didesnis nei Lietuvos – 180 tūkst. kv. km., gyventojų tankumas – 3,5 žmonės į kvadratinį kilometrą.
Miestai. Beveik pusė Karelijos gyventojų – 270 tūkst. – gyvena sostinėje Petrozavodske. Kiti Karelijos miestai: Kandopoga (31,6 tūkst.), Kostomukša (29 tūkst.), Segeža (28 tūkst.) Sortovala (18,8 tūkst.), Megviežiegorskas (14,8 tūkst.), Kemi (12 tūkst.), Pitkeranta (11 tūkst.), Belomorskas (10 tūkst.), Pudožas (9 tūkst.), Saujarvi (9 tūkst.), Olonecas (8,4 tūkst.), Nadvoicai (8 tūkst.), Lachdenpochija (7,5 tūkst.)
Petrozavodskas – joks miestas
Petrozavodskas įkurtas 1703 metais, tais pačiais kaip ir Sankt Peterburgas. Miesto, pradžioje gyvenvietės, pagrindas – patrankų gamykla. Petrui I, o paskui ir Jakaterinai II labai reikėjo patrankų. Onegos pakrantė ginklų gamyklai labai tiko – Karelijoje yra geležies rūdos (XVIII amžiaus pradžios masteliais, matyt, buvo labai daug), atstumas iki aglomeruotos Rusijos dalies nedidelis, o tuo pačiu ir pakankamai gilus užnugaris.
Nuo Petrozavodsko iki Sankt Peterburgo – 450, iki Maskvos, Murmansko ar Archangelsko – panašiai po 1000 kilometrų. Miestas išdidžiai tituluojamas penkių jūrų uostu – Baltosios, Barenco, Baltijos, Juodosios ir Kaspijos. Iki Baltijos jūros iš Petrozavodsko galima nuplaukti Onegos ir Ladogos ežerais ir upėmis, iki Baltosios ir Barenco – per Belomorsko kanalą, o jau iki pietinių jūrų reikia raizgytis ir ežerais, ir kanalais, ir upėmis. Belomorsko kanalo, o ir Petrozavodsko, kaip Onegos uosto, reikšmė augo iki praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio, o paskui menko. Mat jūriniai laivai vis „pūtėsi“ ir „pūtėsi“, ir į seklius vandenis ėmė nebetilpti.
Redaktorė, perskaičius šią teksto dalį, išbarė, kad maža kelionės įspūdžių, išgyvenimų… Vien statistika. Tačiau, rašinį sunku koreguoti, nes Petrozavodske iš tiesų jaučiausi kaip vakuume. Kažkaip, regis išskirtinai buvome niekam neįdomūs. Kai prieš kelis metus keliavom po Sibirą – jautėm sutiktų rusų šilumą. Kelionėje po Kareliją, pasiekus Baltosios jūros pakrantės gyvenvietes -tvyrojo ištisinis dirglumas, visi pikti nelaimingi, nepatenkinti. O Petrozavodsko žmonės – jokie. Ir miestas – joks. Aiškiai išreikštas senamiestis, tačiau per daug erdvus, kad būtų jaukus, galybė paminklų, tačiau ir tie paminklai atrodo jokie – nežavintys, neerzinantys ir nejuokingi. Gal tik tas monumentas Otto Kuusinenui kiek sukrečia. Svarsčiau, jog suomiams turėtų būti skaudu į jį žiūrėti.
