Produktų – kalnai, lietuviškų – taip pat
Po Rusiją važinėjomės jau po embargo Europos Sąjungos maisto produktams paskelbimo. Tačiau lietuviškų produktų parduotuvėse buvo sočiai: sūrio „Džiugas“, „Biovelos“ gaminių, „VIČI“ krabų mėsos, mineralinio vandens „Vytautas“ ir t.t. „Džiugą“ radome ir Sankt Peterburge, gerų vynų parduotuvėje, kur gulėjo tik keli užkandžiai, matyt, geriausiai tinkantys prie brangaus vyno.
Nacionalinio Karelijos muziejaus Petrozavodske eksponatų nevardinsiu, nesusirašiau, o štai vieną šio miesto prekybos centrą „inventorizavau“ nuosekliai. Matyt, apsauginiai galvojo, kad konkuruojanti firma atsiuntė agentą ir galantiškai vengdami skandalo užrašų knygelės neatėmė. Kainas paverčiu litais, šiek tiek paapvalindamas: vištienos filė – 20 Lt (čia ir toliau kaina už kilogramą), kiaulienos faršas – 27 Lt, jautienos filė – 26,5 Lt, upėtakis – 21 Lt, rūkyta dešra – 42-50 Lt, „Austriška“ dešra – 94 Lt, sūris „Džiugas“ – 42 Lt, vynuogės – 8 Lt, obuoliai – 5 Lt, apelsinai – 4 Lt, pomidorai – 3 Lt, bulvės – 90 ct, sveriami raudonos spalvos ikrai – nuo 112 iki 189 Lt. Labai daug visokios „šlapios“ dešros. Tokios kaip pas mus – 3 litai už kilogramą – neradau. Dauguma „šlapiankos“ rūšių kainuoja per 20 Lt, geriausios ir per 30 Lt. Bet „šlapios“ dešros Rusijoje tikrai skanios, o rusiški jogurtai, atrodytų, natūralesni nei lenkiški ar lietuviški. 90 gramų „Biovelos“ vytintos jautienos parduodama už 14 Lt, kiaušinių dešimtinės kaina nuo 2,8 iki 7 Lt., tirpios kavos „Jakobs“ indelis – 14 Lt. Litras vermuto „Martini“ ar „Činzano“ – 52 Lt, vietinio šampano butelis – 7 Lt, gruziniški ir ukrainietiški vynai – nuo 20 Lt, Kareliško balzamo puslitris – 30 Lt, „Grant“-o puslitris – 60 Lt. Alaus butelis kainuoja per 3 litus, tiesa, ir Rusijoje būna nuolaidos, akcijos, todėl kuriame nors parduotuvės kampe gali rasti ir mažiau nei 2 litus kainuojančio gėralo.
Atlyginimų lygis, matyt, panašus kaip Lietuvoje. Sankt Peterburge radau skelbimą, jog didelis prekybos tinklas ieško darbuotojų, prie pareigybių išvardinti ir atlyginimai – nuo 700 litų (valytojoms) iki 6000 litų (kažkas panašaus į komercijos direktorių). Pardavėjoms siūloma – 1400 Lt, mėsininkams – 2200 Lt algos. Tiesa, nenurodyta, ar tai popierinės algos, ar tiek žmogus gaus į rankas.
Suvenyrų topas: Karelijos beržas ir šungitas
Ten, kur Karelijoje yra bent šiek tiek turistų, parduodami meno dirbiniai iš Karelijos beržo ir šungito.
Tik Karelijoje randamas, akmens anglies giminaitis šungitas (pavadinimas kilęs nuo vietovardžio Šunga) labai universalus – saugo ir nuo blogų akių ir nuo visų pasaulio ligų. Ant tų anglies gabalų reikia užpilti vandens, o paskui gerti ir jaunėti, jaunėti, jaunėti, kol visiškai suvaikėsi… Petrozavodske padavinėjami dirbiniai iš šungito – pakabukai, statulėlės, rutuliukai, piramidės ir t.t – ir paties akmens luitai. Kainuoja jie nedaug, bet nepalyginamai brangiau nei akmens anglis… Vėliau važiuodami radome šungito karjerą, kur to stebuklo visą mašiną buvo galima prisikrauti nemokamai. Vietiniai tyčiojosi, kad prekiautojai gerai įsuko šungito mitą, mat ta anglies atmaina net nedega ir tinka tik asfalto gamybai. Tiesa, internete rašoma, kad šungito plokštės naudotos Maskvos metro stočių apdailai bei Sankt Peterburgo Isakijaus soboro puošybai.
Kitas Karelijos stebuklas, kurio pilna ant kiekvieno kampo – dirbiniai iš Karelijos beržo. Karelijos beržų Karelijoje – tik keli tūkstančiai, jie suskaičiuoti ir žiauriai saugomi. Tačiau įvairių kičinių gaminių iš Karelijos beržo pilna visur nuo Sankt Peterburgo iki Solovkų. Tad, aišku, kad kareliški suvenyrai yra ne iš tikrų Karelijos beržų, o iš beržų, augančių Karelijoje. Beje, ir internete dėstoma, kad Karelijos beržu vadinamas ir ypač retas augalas, ir specifinės tekstūros paprastojo beržo mediena.
Degalinė tik žemėlapyje
Nuo Petrazavodsko prasidėjo tikra normali poilsinė kelionė. Nusprendę iki Kižų salos privažiuoti iš kitos Onegos ežero pusės, turėjome lįsti į vieną iš kelių didžiųjų ežero pusiasalių. Šiaurinė Onegos dalis tiek išraižyta pusiasaliais ir salomis, kad žvelgiant į ją žemėlapyje, atrodo, kad tai ne kartografo, o girto dailininko darbas – tėškė dažuotą teptuką ant popieriaus lapo ir štai jums ežeras…
Į Kižų salą, kurioje turistų lankomas vienuolynas, plaukia laivai iš Petrazavodsko. Tačiau, regis, už 2500 rublių (apie 170 litų) iš Petrozavodsko keliasdešimt kilometrų pirmyn ir atgal plaukti į Kižus nėra logiška, mat sala yra prie pat kito Onegos kranto.
Nuo didesnio, dar ant Murmansko trasos esančio miesto Medvežiegorsko iki mūsų pagal žemėlapį nusistatyto kelionės tikslo, lyg ir miestelio Velykaja Guba, gal 70 kilometrų. Žemėlapyje pažymėta, jog ten yra degalinė, viešbutis ir t.t. Nors ne pirmą kartą Rusijoje, bet vėl buvome linkę tikėti tuo, kas parašyta, juolab žemėlapyje. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad ne tik degalinės, bet ir dalies žemėlapyje pažymėtų kelių nėra. Dingo. Išgaravo. Važiuojant link Velykaja Guba kelias ėmė linksmėti, lyg ir asfaltas, bet ne visai…. Kai kur patiestos naujo asfalto atkarpos, bet labai įdomiai patiestos, banguotai – automobilyje jautiesi kaip laive per štormą. Bet visai greitai, per kelias valandas, pasiekėme Velykaja Guba. Vietiniai vyrai, paklausti, kur degalinė, juokėsi – už 70 km. Medvežiegorske. Greitai sumetėm, kad isterikuoti neverta, nors automobilio bakas apytuštis – dyzelinio kuro nusipirksim ir be degalinės, juk Velykoje Guba pilna ir laivų, ir traktorių… Pirmas pakalbintas normaliai girtas rusas sutiko parduoti bent 20 litrų dyzelio. Kartu su mūsų bendraamžiu rusu nuvažiavome į jo namus, buvome pakviesti į vidų, pavaišinti arbata. Buvo galima ir degtinės buteliuką išsitraukti, iš širdies pasišnekėti, bet rusas šnekėjo vienas. Jam rūpėjo dvi problemos – kodėl mes, estai, tokie juokingi bei ko mes norim. Tą „ko mes norim?“ jis kartojo turėdamas omenyje ne dyzelį ar kelionę, o karą Ukrainoj.
Velykaja Guba – kaimas su tūkstančiu gyventojų, vidurine mokykla ir psichiatrine ligonine. Kaip minėjau, iki Medvežiegorsko – apie 70 kilometrų, kuriuos automobiliu galima įveikti tik per 2-3 valandas. Tačiau Velykaja Guba toli gražu ne pati didžiausia pusiasalio skyle, atvirkščiai – centras. Mažesnės pusiasalio gyvenvietės nuo šio kaimo yra dar už 10-20-30 kilometrų ir dar su baisesnėm bekelėm.
Mūsų verslo partneriu tapęs rusas gyvena išskirtinai gražiame naujos statybos namuke. Kaime keli šimtai namų ir kiek akis užmato – pilkuma, suklypusios, nedažytos bakūžės ir tokie patys valčių elingai. O mūsų ruso namas nepadoriai geltonas. Mano supratimu, naujasis bičiulis buvo visai girtas ir daug kartų be tikslo marširavo iš namelio į kiemą, iš kiemo į namelį. Visuomet įeidamas į vidų avėsi šlepetes. Stebėjausi – koks tvarkingas, juk, atrodytų, jau su „trūkusia filmute“. Po tokios mano pastabos, Aidas juokėsi: „Jis yra ne girtas, o įprastinės būsenos.“
Onegos ežeras. Antras pagal dydį – 9700 kv.km ploto – Europos ežeras. Už jį Europoje didesnė tik Ladoga (17 800 kv.km). Nuo senų laikų Ladogą rusai vadino motinėle, o Onegą (Oniego) – tėveliu. Į Onegą įteka 50 upių, išteka vienintelė Svirė, jungianti šį ežerą su Ladoga. Maksimalus Onegos gylis – 120 metų, vidutinis gylis – 30 metrų. Ežere 1369 salos, jų bendras plotas 250 kv.km. Didžiausia Didžiojo Klimeneco sala, kurios plotas yra 147 kv.km.
https://www.anyksta.lt/naujienos/keliones/34210-keturi-komunarai-neskaitant-peugeot-o-rusijoje-i-dalis
