Kiaulių nuotykiai Butėnų šalyje

Greitai laikas bėga. Rodosi, visai neseniai atšventėme Užgavėnes, o jau tuoj ir Velykos. Prisikėlimo šventę pakiliai išgyvensim, pamiršim rimtį, susikaupimą, ir privalėsim kaip niekad maloniai, riebiai, sočiai pavalgyti.

Mįslingai prisiminsime dienas, kuomet sodiečių tvartuose maloniai kriuksėjo vienišos ar porelėmis auginamos sodiečių kiaulės. Tą beužsibaigiančios gavėnios nuotykiu persmelktą metą, kai butėniečių tvartukuose skerdimui „prisirpdavo“ didesnis ar mažesnis paršaitis.

Pasak senolių, bekoną skersdavo prieš Kalėdas, o štai metinį lašininį versdavo prieš pat Prisikėlimo šventę. Mat ne tik darbų ritmo laikas, bet ir mėnulio pilnėjimas tam būdavo palankus…

Be kiaulas ir pats kaip kiaula…

Tai tokį smagų posakį prieš kelis dešimtmečius paleido Butėnų sodžiaus rytinio pakraštėlio gyventoja Juzė Gudonienė.
Poetiškos sielos močiutė tuoj pat paaiškino savo žodžius: jei neturėsi namuose skilandėlio, dešros, kitokios mėselės, negalėsi deramai pavaišinti svečio. Tai ir liksi kaip kiaulė…

Pirkimas ir pirmoji diena…

Didžioji dauguma paršiukus pirkdavo turguje arba pas netolimą kaimyną, kuris laikydavo paršavedę kiaulę. Ši atsivesdavo bent dešimtį ar daugiau paršiukų. Bent porą savaičių palaikyti prie motinėlės gerokai jos papilvę paniurkę, pažindę, tikdavo parduoti.

Sovietų laikais vienas paršelis „kaštuodavo“ palyginus labai nedaug – 10-15 rublių. Pirkdavo Utenos, Anykščių turguose.
Pamenu, paršiukai labai jaudindavosi, patekę į naują aplinką – nerdavo į gausiai paskleistus šiaudus, neramiai kriuksėdavo, su didžia energija puldavo prie gardaus ėdalo lovelio.

Daugiau dviejų riestanosių retai kas augindavo, tad pasistumdymų, kartais įkandant ir ausį, prie ėdesio nebūdavo tiek jau daug. Kokia močiutė iš didžios meilės į ekologinį ėdesį įmušdavo bent porą kiaušinių, kad greičiau „pasikeltų“ – sustiprėtų ir imtų sparčiau augti.

Ekologiški pašarai

Maitindavo kiaulaičius sovietų laikais labai teisingai, tad mėsa jau verdama puode tiesiog kvepėdavo, mat kol pasigamindavo lašiniai ir „kūda“ mėselė, kiaulaitis suvirškindavo daugybę maišų bulvių, miltų bei kombinuotų pašarų. Įtarkuodavo ir runkelio, papjaustydavo žolės, jaunų dobilėlių.

Dažnas šeimininkas į ėdalą suversdavo ir visus nesuvalgytus šeimynos stalo gardėsius. Žinoma, išmanios šeimininkės, jei surasdavo kur netoliese besiganančių arklių, į ėdesį gausiai įmaišydavo arklėkų, o paršas su pasigardžiavimu sudorodavo net nepajausdamas, kad ėda ir „kumelas obuolius“. Šis priedas labai gerindavo paršiuko apetitą ir stiprindavo kojas. Mat būdavo nuo mažens nuo kojų puolusių.

Laikas

Paršaitis auga ne taip jau greitai. Pamatuoti per plotį ties pirmosiomis kojomis ir pasitelkus formulę apskaičiuoti peniukšlio svorį. Kiek priaugdavo paršas per parą? Kolūkio fermose bent 500 gramų, o namuose gal jau visus 800 gramų.

Vis besipučianti mėsos saugykla pasiekia bekono svorį – jau aštuoniasdešimt, o po to jau tunka lašininio link. Būdavo, šeimininkas nuolat virvele pamatuodavo peniukšlį per krūtinę ir matydamas papilnėjimą patenkintas nusišypsodavo.

Gera šeimininkė gebėdavo mažą paršiuką nupenėti veik iki šimto kilogramų bekono per keturis mėnesius.

Laikas… ir skerdikas

Kuomet jau Kalėdos nebetoli, vyras su žmona pasitaria ir nusprendžia, kad jau laikas. Prieš Velykas įprastai skersdavo antrą, jau didesnę, lašininę kiaulę.
Laikas pasikviesti skerdiką. Narsų, supratingą, tinkamą šitam atsakingam darbui vyrą, kurį pasistengdavo pamaloninti vos atėjusį – jei ima, tai dėl drąsos prieš žygį tautelę įpilti.

Tarpukario spaudoje buvo rašoma apie humanišką kiaulio paskerdimo būdą: pirmiausia plaktuko ar kirvio pinties smūgiu į galvą apsvaiginti, o jau tada durti į širdį, ramiai nuleisti kraują jukai. Elena Žvirblytė Valuntienė prisimindavo, kai dar kaimas buvo ulyčioje, kai skersti kiaulio susirinkdavo bent keli vyrai. Gal nieko nenutuokiantį gyvulį užkeldavo ant suolelio, brizgulu susukdavo, suverždavo nosį, tvirtai laikydavo, o skerdikas patogiai smeigdavo peiliu. Besigaluojančio gyvulio nepaleisdavo, po žaizda pakišdavo puodą, po to terlą, tekindavo kraują, kad nei lašelis veltui nenupultų. Iš to kraujo, jį sumaišę su kruopomis visą savaitę, o gal ir ilgiau virdavo kraujinius vėdarus bei juką.

Mūsų laikais kraują retai kur surinkdavo, nebevertino.
Tad ir skerdimo kultūra pasikeitė. Paršą stengdavosi išvaryti iš tvartuko nesukeliant jam didesnio jaudulio. Nors taip neįprastai iš šilto mygio į lauką išgintas jausdavosi keistai. Dar verždavo ir ant kojos virvele užnerta kilpa, o jei imdavo spyriotis, tai vyrai jį užguldavo rūsčiai stumti. O tuomet, tuoj už slenksčio ar dar tolėliau, kiaulaitį pargriaudavo, prispausdavo, praskėsdavo, tvirtai suimdavo pirmutines kojas, o skerdikas netikėtai smeigdavo peilio geležtę. Į krūtinę, tuoj po kaire koja, ten kur spurda širdis. Peniukšlis klaikiai sužvigdavo, kartais tas mirties klyksmas užsitęsdavo, tačiau vyrai paleisdavo savo auką. Ji kapstydavosi ant žemės, kol pagaliau nurimdavo. Pasilikdavo sustingusi ant balto sniego po greitai tirštėjančio tamsiai raudono kraujo valka.

Peniukšlio skerdimą vaizdelyje „Nei šis nei tas“ vaizdžiai aprašė svėdasiškis, lietuvių literatūros klasikas kan. Juozas Tumas-Vaižgantas. Pagrindinis herojus – visiems pabodęs, gerai prieš lemties dieną nupenėtas jokširų veislės penkiametis kuilis Kniustas. Pamatęs ateinant kelis vyrus, nieko blogo neįtardamas, manė, kad anie ruošiasi tvartą mėžti, šviežių šiaudų pakratyti, kad paršui gulėti smagiau būtų. Tačiau buvo iš migio grubiai ištemptas ir nudurtas. „Dilgt į pat širdį, kraujas pliūpt kaip iš švirkšto ir plaka, plaka jį, į dubenį pagaudama, – o, kad tave, – ta pati jo šėrikė piemenė…“ Pajutęs artėjantį galą, kiaulis klastingai spyrė ir baisingai sumušė ar net sulaužė šeimininkui koją.

Svilinimas

Išleidusį paskutinį kvapą paršiuką, po menkos pertraukėlės, imdavosi svilinti. Buvo laikas, kai šerius nudegindavo apdėję gerais ruginio kūlio šiaudais ir juos padegę, nuolat pridėdami naujų kuokštų ir tuo pačiu skutinėdami peiliais. Donelaitis poemoje „Metai“ aprašė, kaip lietuvininkams svilinant kiaulę dūmai aukštai į dangų, herojiškai, net iki pat žvaigždžių sūkuriuodami kildavo. Tuoj po karo būdavo sukonstravę tokias svilinimo „mašinkas“, lovelyje kūrendavo kaladėles, ranka sukamu ventiliatoriumi nukreipdavo liepsną į kiaulės kūną. Kaip tas įtaisas veikdavo, galutinai ir neišsiaiškinau.

Mano atmenamais laikais kiaules svilindavo kaitrinėmis lempomis – „lietlempėmis“. Jas naudodavo ir prižiūrėdami motorus, įvairią techniką, kuomet reikėdavo pakaitinti ar užšalus atšildyti. Tas benzinui degant liepsną genantis įtaisas dažnai užspringdavo, nedegdavo. Užsikimšdavo kanalas, jį krapštydavo dratuke, ieškodavo kitokių priežasčių. Būdavo, pakaitinus kai kurios „lietlempės“ imdavo be kliūčių veikti. Šiaip taip nusvilindavo, peiliu apskusdavo, po to nudegindavo ir, sudrėkinę skuduru, verdančiu vandeniu, mikliai iki baltumo peiliu nuskusdavo kiaulės kūną. Tuomet nurėždavo galvą ir ją guldydavo į sniego pusnį.

Dorojimas

Prarėždavo pilvą, tiesiog mikliai kaip antklodę nurengdavo riebalais siūbuojančią paūdrę. Tuomet versdavo į „baleiką“ šonu žarnas, į kibirą su šaltu vandeniu merkdavo plaučius, išimdavo ir kepenis, širdį dar žvilgtelėję, kaip į ją pataikyta peiliu, ar didelės žaizdos reikėjo gyvulio mirčiai. Pagal kasos formą nuspėdavo artimiausių mėnesių orą. Magiškas, visus savo ritualais apstulbindavęs skerdikas iš krūtinės ląstos pasisemdavo kraujo ir su didžiu apetitu išgerdavo. Nustebusius patikindavo, kad tas šiltas kraujas labai naudingas sveikatai. Pašalinę kraują, krūtinės ląstą išplaudavo, skudurėliu iššluostydavo. Tuomet skerdikas išpjaudavo kumpius, nupjaudavo iš pakaklės paūdres ir į keturias ar net šešias paltis suraižydavo lašinius.

Žarnas išvalydavo nuo išmatų, nors kiaulis apdairiai nebebuvo bent pusdienį penimas, po to išplaudavo, išversdavo, išskusdavo, kad būtų plonos. Pūslelių atveždavo iš mėsos kombinato, dar kur nors suorganizuodavo bent dešimtį kilogramų jautienos. Kad pamaišytų, dešros gardesnės būtų. Rupiai primaldavo ar pripjaustydavo lašinukų. Įdėdavo pipirų, laurų lapelių, smulkiai pjaustyto česnako. Druskos taikydavo bent po trisdešimt gramų į kilogramą. Dar dėl mėsos rausvumo įberdavo bent šaukštą valgomosios salietros.

Gardėsių gamyba

Mėsos paruošimo vakaras nusitęsdavo iki vidurnakčio ar dar tolimesnės vėlumos. Kaip koks vakarėlis. Įsitraukdavo visi gebantys – vaikai mala mėsą, lupa ir pjausto česnakus, o jau dėti pūsleles, dešras imdavosi augesni, labiau suprantantys, kantresni. Į marles ar sunešiotas moteriškas kojines būdavo susukami gabalai pačios geriausios liesos mėsos, kumpių.

Tuo pat metu iš storo medžio išskobtame lovyje būdavo sūdomi lašiniai ir kumpiai. Jie, kaip ir dešros bei kitos paminėtos gėrybės, gabenamos į pirtį „vindijimui“ – rūkymui. Sukabinamos palubėje ant kartelių, sudedamos ant sukaltų kopėčių. Užkuriama krosnis ir kūrenama drėgnais alksniais, tokie dega lėtai ir skleidžia daug kvapnaus dūmo, bebaigiant rūkyti dedama kadagio – bus gardesnis kvapas. Stengiamasi mėsą persmelkti šaltu dūmu, stengiamasi, kad neimtų varvėti riebalai. Dešroms, pūslelėms pakakdavo kokių penkių dienų smilkymo, o štai lašinius rūkydavo keliomis dienomis ilgėliau. Ypatingai gardžios plonytės dešros, jos nuimamos nuo kartelės traškiai lūždavo, o burnoje tiesiog tirpdavo ir, rodėsi, nieko gardesnio pasaulyje nesurasi…

„Ak jūs, kiaulės,
geriausias dienas man suėdėt
Tai ir aukite sau į kumpius,
suvarys jus Europa
į pačią ilgiausią dešrą
nuo Žuveliškių ligi Lamanšo…“
Taip rašo poetas Marcelijus Martinaitis Kukučio pamoksle kiaulėms.

P.S. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas yra pasakęs, kad jam patinka kiaulės. Nes, katinai į žmogų žiūri iš aukšto, šuo pernelyg nusižeminęs, o kiaulė – kaip į lygų sau.