L
Svėdasų Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos mokytoja Regina Žvirblienė apie pedagogės darbą sakė svajojusi nuo pat vaikystės. Lietuvių kalbos mokytoja ji dirba jau 23-ejus metus.
Vaikus ji mokė įvairiose Lietuvos mokyklose, o šiandien džiaugiasi sugrįžusi į tą pačią mokyklą, kurią ir pati yra baigusi.
Svajojo aie mokytojos darbą ir…ilgus nagus
Į klausimą, kada, kaip ir kodėl nusprendė tapti mokytoja, R.Žvirblienė atsakė šmaikščiai: „Kad noriu būti mokytoja, supratau labai anksti – dar pradinėse klasėse. Svajojau turėti gražius, ilgus ir būtinai lakuotus nagus. Maniau, kad dirbdama mokytoja galėsiu įgyvendinti šią svajonę. Ir įgyvendinau – esu mokytoja ir galiu turėti tokius nagus, apie kokius svajojau vaikystėje.“
Lietuvių kalbos mokytoja R.Žvirblienė pasakojo, kad baigusi studijas mokytoja dirbo Šiaulių Juventos vidurinėje mokykloje, vėliau, pakeitusi gyvenamąją vietą, neilgai darbavosi Zarasų rajono Baibių pagrindinėje mokykloje. Dirbti į Svėdasus ji sulaukė kvietimo iš tuometinio Svėdasų Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos direktoriaus Alvydo Kirvėlos.
„Kuomet direktorius A. Kirvėla pasiūlė darbą Svėdasuose, tą pačią dieną apsisprendžiau ir išėjau iš Baibių pagrindinės mokyklos. Matyt, savas kraštas traukė. Apie buvusius mokytojus buvau tik geros nuomonės, su nostalgija prisimindavau mokyklinius laikus. Kai sugrįžau dirbti į buvusią savo mokyklą, visi pasitiko labai maloniai, iš pirmos dienos puikiai jaučiausi, nebuvo jokių bendravimo barjerų“, – pasakojo R.Žvirblienė.
Darbas mokykloje – vienas džiaugsmas
Lietuvių kalbos mokytoja R.Žvirblienė prisipažino, kas jai dirbant pedagoginį darbą teikia daugiausia džiaugsmo.
„Daugiausia džiaugsmo teikia tai, kad kiekviena diena atneša naujovių, yra nenuspėjama. Džiaugiuosi, kad galiu dirbti su jaunimu, galiu tobulėti pati ir matau, kaip tobulėja ir auga jaunoji karta“, – sakė ji.
Pasak R.Žvirblienės, kai ji bendrauja su jaunimu, jos tikrai niekas neliūdina: „Matyt, neliūdina, jei aš vis dar dirbu tą patį darbą.“
Istorija apie triušį „keliauninką”
Paprašyta papasakoti smagiausią nutikimą iš darbo mokykloje, lietuvių kalbos mokytoja R.Žvirblienė prisiminė… savo augintinį.
„Pasiguodžiau kolegoms, kad pabėgo neseniai įsigytas triušis. Kažkas dar paguodė, kad gal sugrįš. Išeinu pasibaigus pamokoms į kiemą, žiūriu, prie mano automobilio tupi triušis. Mes su kolegėm artyn, triušis tik šmurkšt po mašina – ir nebėra. Ko tik nedarėm, kad pabėgėlį išprašytume. Išėjo kiti kolegos – negalėjo patikėti, kad iš Utenos triušį atsivežiau. Geruoju nesusitarėm, teko į servisą važiuoti ir prašyti, kad triušį ištrauktų. Atsukę kelis varžtus, rado mano keliauninkę, sveiką ir gyvą. Dar keletą dienų visi juokėsi iš šio nuotykio“, – netikėtą istoriją pasakojo R.Žvirblienė.
Labai svarbu perskaityti „Altorių šešėly”
Pasiteiravus, kaip šiais laikais pavyksta moksleivius sudominti į rankas imti knygą, R.Žvirblienė prisipažino, kad tai įskiepyti visiems moksleiviams nelengva.
„Bet yra nemaža dalis tokių mokinių, kurie dar skaito. Visada vyresniems mokiniams sakau, kad save gerbiantis žmogus turi būti perskaitęs bent Vinco Mykolaičio-Putino romaną ,,Altorių šešėly“. O kai perskaitai šį romaną, kiti jau vienas juokas…“, – šypsojosi mokytoja.
O ką mokytoja R.Žvirblienė mano apie mobiliuosius telefonus moksleivių rankose per pamokas? Drausti jais naudotis ar leisti?
„Man asmeniškai jie netrukdo. Niekada neturėjau dėl to problemų. Puikiausiai su mokiniais galima susitarti. Kartais mobilieji telefonai praverčia ir padaro pamoką įdomesnę arba mokiniai keliais mygtukų paspaudimais suranda reikiamą informaciją. Aš taip greit spaudyt nemoku…“, – sakė ji.
Mokytoja kasdavo apkasus
Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja kažkada buvo savanorė. Dabar ji gimnazijoje yra subūrusi jaunųjų šaulių būrelį.
„Vilkėjau karės savanorės aprangą, kasiau apkasus, laukiau pasaloje. Kai pulkininko Prano Saladžiaus šaulių 9-osios rinktinės vadė A. Tidikienė pasiūlė užsiimti jaunųjų šaulių veikla, ilgai nesvarsčiau. Juo labiau kad, kai apie tai pasakiau mokiniams, atsirado labai daug norinčių lankyti šaulių būrelį.
Man patinka dirbti su vaikais ne pamokų metu – tada jie atsiskleidžia dar kitaip, nebijo imtis iniciatyvos, vyrauja draugiški santykiai tarp įvairaus amžiaus mokinių“, – tęsė pašnekovė
Dėmesio pakanka
Viešojoje erdvėje dažnai vyksta diskusijos, ar Lietuvoje pakankamas dėmesys skiriamas mokytojams. Mokytoja R.Žvirblienė sakė, kad nėra apie tai ką diskutuoti.
„Kas yra pakankamas ar nepakankamas? Nelygu, kas kokio dėmesio laukia. Man patinka darbas, kurį dirbu, nesiveliu į nereikalingas diskusijas. Visada buvo ir bus tokių, kuriems kažko maža, o man gana“, – patikino ji.
Pasiilgo „gyvo” bendravimo
Per karantiną lietuvių kalbos mokytoja R.Žvirblienė, kaip ir kiti pedagogai, vaikus moko nuotoliniu būdu.
„Didžiausias minusas, kad negalime gyvai matytis. Tiesiog pasiilgau savo mokinių ir kolegų“, – nuotolinio mokymo minusus įvardijo ji.
Aistra – jodinėjimas
Lietuvių kalbos mokytoja R.Žvirblienė su vyru Edvinu augina keturis vaikus, du iš jų jau studentai.
„Vyresnysis sūnus Dominykas studijuoja aviacijos inžineriją Kaune, Augustas – ekonomiką Londone, jaunėlis sūnus Martynas mokosi Utenos A. Šapokos gimnazijos 11 klasėje, žaidžia krepšinį, yra Utenos ,,Juventus“ žaidėjas. Jauniausioji dukra Emilija mokosi 5 klasėje, yra labai kūrybinga asmenybė“, – pasakojo mokytoja.
R.Žvirblienė sakė, kad po darbo mokykloje ji mėgsta laiką leisti aktyviai.
„Didžiausia mano aistra – jodinėjimas. Taip pat mėgstu aktyviai leisti laiką, ritualu yra tapęs vakarinis pasivaikščiojimas su kalyte Nele“, – sakė Svėdasų Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja R.Žvirblienė.
