Klausau ir atsitokėti negaliu…

Klausau valdžios pareiškimų apie profesinio mokymo mokyklas ir netikiu savo ausimis. Daugybę metų bene didžiausia švietimo problema Lietuvoje buvo įvardinama tai, kad šalyje turime per daug aukštųjų mokyklų, kad per daug jaunuolių po vidurinės mokyklos siekia mokslų ir nenori eiti mokytis profesijos. Dabar gi, einantieji mokytis profesijos paskelbti vos ne valstybės lėšų grobstytojais ar bent jau parazituojančiais valstybės sąskaita. Klausau ir atsitokėti negaliu.

Sužinau, kad profesijos mokytis vilioja nepaprastai gausios, kaip iš gausybės rago pasipylusios lengvatos – stipendija net iki 29 eurų (žinoma, į tokią, kokių zimbabvių ar somalių lygio svajonę gali pretenduoti tik geriausi iš geriausiųjų mokinių), socialiniu draudimu, ligonių kasų paslaugomis, nuolaida viešojo transporto kelionėms (juk reikia tą kosminę 29 eurų sumą tiems, kurie dar sugebės ją gauti, kažkur „realizuoti“). O pati aktualiausia lengvata daugeliui profesijos besimokančių jaunuolių, nuolaida vaikų darželiams (turbūt apskaičiuota, kad visų 29 eurų kelionėms ir išgyvenimui neišleisi).
Esu apstulbintas nenusakomu valstybės dosnumu, kuriuo pamaloninami save profesijoje norintys rasti jaunuoliai. Žiūrėk, dar truputį ir valstybės dosnumas besimokantiems ims prilygti socialinę pašalpą gaunantiems lietuvaičiams.
Maža to, kad mokiniai piktnaudžiauja valstybės dosnumu, kai kurie įsigudrina eiti mokytis į profesines mokyklas jau turėdami išsilavinimą! Akibrokštas. O kai kurie yra įgiję išsilavinimą net aukštojoje mokykloje. Tai jau nebesuvokiama. O dar dalis jų, už valstybės pinigus įgiję auksinius išsilavinimus, emigruoja! Čia jau apskritai nebetelpa į jokius rėmus.
Žinoma, visa, ką iki šiol rašiau, – šaržas. Tačiau, jei kalbėti rimtai, glumina Prezidentės spaudos tarnybos skelbti skaičiai, kad nuo 2010 metų stojančiųjų į profesines mokyklas, kurie jau turi profesinę kvalifikaciją, skaičius išaugo 40 procentų, o baigusiųjų aukštąsias mokyklas – beveik 20 kartų. Tai signalas. Bet ne toks, kad sistema patraukli ja piktnaudžiauti ar bent jau iš viso yra patraukli. Tiesiog daugeliu atvejų žmonės neturi kitų alternatyvų kažkaip bent pabandyti prisitaikyti prie gyvenimo. Išmokti reikalingos profesijos, nesimokant su profesija nesusijusio „balasto“, tiesiog nėra kitų galimybių – iš kur tie pinigai, kad pats mokėtum už profesinius kursus? Todėl turi naudotis tuo, kas duota. Tai, kad jaunuoliai turintys aukštąjį išsilavinimą stoja mokytis į profesines mokyklas rodo ne profesinių, ne aukštųjų mokyklų, bet sistemines valstybės bėdas. Ką gali pasakyti apie pomėgius, polinkius, gebėjimus ir realias perspektyvas dar pilnametystės nesulaukęs jaunuolis? O kryptį kuo norės būti turi rinktis iš anksto, dar mokantis mokykloje ir tikrai ne paskutinėje klasėje. Jei po mokyklos į aukštąją nestos iš karto, rizikuos, kad per eilinę švietimo reformą ims nebeatitikti kokios nors naujovės, atsiras koks papildomas egzaminas, o gal net diskriminacinis reikalavimas. Pavyzdžiui, jei mokykloje, vaikų net neklausiant jie buvo mokomi prancūzų ar vokiečių kalbos, o universitetas pripažįsta tik anglų, ar tai ne diskriminacija? O taip jau yra.
Rezultatas – spąstai, kai net paaiškėjus klaidai, jos turi laikytis įsikibęs. O ir valdžios įvedami reikalavimai grąžinti už mokymą išleistą sumą, jei studentas meta studijas, problemą dar labiau komplikuoja. Juk iš kur tie pinigai? Dabar siūloma šią negalėjimo išeiti iš padarytos klaidos sistemą įdiegti ir profesiniame mokyme. Pasirinkai, iš karto mokslų nemetei, bandei kovoti, bet supratai, kad padarei klaidą – būk malonus ir sumokėk valstybei už savo klaidą. Maža to, jei iškentėsi tą klaidą ir bandysi vėl stoti mokytis – jau būsi našta valstybei. O būdamas „našta“, patriotu nebūsi, vėliavėlėmis per valstybinius renginius nemojuosi ir katučių neplosi.
Jau kuris laikas nebegirdžiu teiginių apie būtinybę mokytis visą gyvenimą, nors toks poreikis akivaizdus. Ta pati Europos Sąjunga nuolatinį tobulėjimą yra išskyrusi kaip būtinybę, kad likti konkurencingu itin dinamiškame šiandieniniame pasaulyje, kuriame per dieną apie pasaulį gauname daugiau informacijos, nei koks viduramžių gyventojas gaudavo per visą gyvenimą. Net keista, kaip staiga nutrūko šios kalbos. Turbūt mokymąsi finansavę europiniai fondai išseko ir dingo aktualija.
Juokinga kalbėti, kad profesinis mokslas yra per brangus valstybei, kad jam per metus išleidžiama 85 milijonai eurų. Kai šalyje yra 70 profesinių mokyklų, 42 mokymo centrai, o juose mokosi 46 tūkstančiai mokinių, tai sako ką kitą – vargu, ar su tokiomis mažomis investicijomis mokslui, mokinius galima efektyviai paruošti darbui, juo labiau darbo rinkai. Teigiama, kad yra problema, jog darbdaviai turi patys mokyti naujus profesines mokyklas baigusius darbuotojus. Bet juk kiekvieno kolektyvo specifika, darbo tvarka ir net technologijos skiriasi. Jei nereikia mokytis konkretaus darbo specifikos naujame darbe, tai šis darbas labiausiai panašus į nekvalifikuotą darbą, kurį gali dirbti bet kas ir iš bet kur, kuriam ir profesijos mokytis nereikia.
Koks numatomas eilinės reformos rezultatas? Valstybės negebėjimas tinkamai finansuoti mokslą bus sprendžiamas tradicinėmis priemonėmis – mažinant pačio mokslo prieinamumą ir didinant diskriminaciją. Tyliai įvedamas profesinių mokyklų akreditavimas labiau panašus į ketinimą ateityje uždarinėti profesines mokyklas mažesniuose miestuose, bet neva ne valdžios rankomis, o dėl pačių mokyklų kaltės. Juk kas ne kas, bet iki 29 eurų dydžio siekianti stipendija ir nuolaida vaikų darželiams tai ne tyčiojimasis iš mokinių, tai didžiulė privilegija. O jei dar ir provincija nualinta nesibaigiančių „reformų“ ir joje sutikti jauną veidą jau tapo retenybe?