Ričardas BANYS,
Viešintų Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas
Ričardas BANYS, Viešintų Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas
Neseniai (kovo 8 dieną), beveik po mėnesio pasisveikinau su giria ir joje esančiais Inkūnais. Buvo miela važiuoti paslaptingais, nors ir nepatogiais girios keliukais, lyg iš pasakų pilnais visokių medžių, kelmų, pelkėtų upelių.
Atrakinęs bažnytėlę, iš karto paėmiau šluotą ir pradėjau valytis: ant grindų, ant altorių – šimtai visokių musių ir kitų Dievo sparnuotų kūrinėlių – tikro girios paukštelių maisto: „musiokų“, vapsvų ir dar kažkokių biologinių sutvėrimų (gerai, kad ne briedžių „utėlių“)… Sušlaviau tos zoologijos visą „šiupeliuką“: juk atvyks Dievo tauta, o ant negyvų musių dėti kojyčių tikrai nesinori nei man, nei kitiems. Iš toliau lauke mane su šluota, kaip kokį Harį Poterį stebintys maldininkai, matyt, pasikuklino man padėti, tad musių lavonėlių dar pakankamai liko kitam kartui – pasibaigus mišioms. Juk viską kažkaip reikia suspėti…
O ta giria tokia graži ir nekalta. Tik labai jau apiplėšta: ištisai kertama, kelmai ant kelmo… Tik įžymusis Inkūnų bažnyčios šventoriaus beržas, kurį neseniai pavadinau monumentu „Vietos Stalingrado mūšiui atminti“, linguoja palei lengvą vėjelį savo šakomis, kaip legendinė balerina Maja Pliseckaja savo šokančiomis rankomis. Tiesiog žavu.
Žemiau, dar esančioje pievelėje (kol niekas ten nieko dar nepastatė) troškulį malšinti atvažiavę su mašinomis tautiečiai, semia „stebuklingojo“ šaltinio (korumpuotos biurokratijos „dėka“ virtusio melioracijos grioviu) vandenį. Netoli bažnyčios laksto du nenusakomos veislės šunys ir vienas kitą aploja, lyg būtų opozicinės partijos atstovai iš Seimo. Žodžiu, puiki maldos ir mišių atmosfera.
Paskui vyko „parodomasis“ altoriaus žvakių uždegimas, nors tuo metu bažnyčioje jau buvo žmonių, bet irgi niekas nedrįso pasisiūlyti man padėti. Na, esu prie to įpratęs… Darai didumą darbų vienas, kitų akivaizdoje. Tu darai, o kiti stebi, žiūri, kai kas dar pakomentuoja šalia sėdinčiam. Kaip ir tą dieną, atvažiavus aukoti mišių. Žinoma, paskui tą visą kritiką ar susikaupusius skaudulius per pamokslą galima išsakyti, tačiau nelabai noriu akyse matyti surauktų dėl išsakytos kritikos nosyčių ar nepatenkintų veidukų, kad jų niekas nepaglostė, nepabučiavo. Kai tiek visokių kritikos pilnų rūpesčių, tai glostyti ir pabučiuoti nelabai jau derėtų… Bet tylėti negaliu. Prisiminiau laiką, kai teko aptarnauti Lėno parapiją, esančią Ukmergės rajone. Per vienas Velykas išsakiau kritiką, kad pasigedau parapijiečių didesnės pagalbos ruošiantis velykinėms šventėms. Tada atsirado ten tokia pasipiktinusi mano žodžiais vietinė poniutė ir pradėjo organizuoti parašų rinkimą, kad mane vyskupas atstatydintų. Tai sužinojęs, be galo apsidžiaugiau, nes tikrai man nesinorėjo dirbti tokioje vietoje, kuriai esu nereikalingas ar nepatogus. Na, paskui greitai viskas nurimo, susitaikė, susidraugavo, ir aš toliau puikiai leidau savo tarnystės laiką tarp žmonių, kurie daug ką suprato ir padarė išvadas. Tiesa, tos poniutės taip ir nemačiau bažnyčioje visus likusius kelis metus. Ech, šiek tiek nuklydau į savo kunigystės prisiminimus. Bet taip būna…
Taigi, tą gražią pavasarinę dieną Inkūnų bažnytėlėje buvo kaip visada labai nedaug žmonių, tačiau ir tas skaičius man sukėlė abejonių, ar galima viską sudėjus į krūvą: pradedant musėmis ir baigiant medžiais, – visa tai laikyti normaliai veikiančia parapija? Bet Jėzus yra pasakęs, kad „kur du ar trys susirinks mano vardu, tai ten ir aš esu jų tarpe“. Tie žodžiai manyje dar išlaiko agonizuojančią viltį, kad gal gi kažkada šioje gražioje vietoje bus geriau negu dabar.
Per tuos kelis mėnesius, pralėkusius nuo mano paskyrimo aptarnauti šią nuostabią vietą girioje (nors sutikau labai nenoriai), girdėjau labai daug visokių meilės Inkūnams deklaracijų, net iki kai kurių žmonių tarpusavio susipriešinimo lygio. Bet manyčiau, kad meilė Inkūnams turi prasidėti nuo paprasčiausio dalyko, nepaisant kas tu esi: vietinis ar „ateivis“. Ogi imi šluotą, pašluostę, kibirą ir pasitvarkai bažnytėlėje, kurios per tuos mėnesius taip niekas ir nevalė. Tai kur tada parapijiečiai? Tiesa, man jau yra pasisiūlę Viešintų ir Andrioniškio žmonės į talką atvažiuoti iki Inkūnų. Ačiū labai jiems. O vietiniai? Negi reikia prašymo ar kvietimo? Kur savanorystė be raginimų ir kvietimo? O save laikantys „mylinčiais Inkūnus“? Kur jie? Na, vieni iki šilto metų laiko į savo didmiesčius išdundėjo, kiti kažką irgi veikia. Daug klausimų be atsakymų. O aš taip mėgstu konkretumą, gimstantį erdvėse, kurios yra labai toli nuo visokių konfliktų, intrigų, tarpusavio sąskaitų suvedinėjimų, toli nuo abejingumo ir arti su bendryste, su iniciatyva ir gera valia. Stengiuosi tik būti kuo toliau nuo negatyvumo, nuo piktybiško žmonių kiršinimo ir kito asocialaus elgesio.
O kol kas, dar pakvėpavęs gaiviu girios oru, tik nespėjęs atsisveikinti su maldininkais (kažkaip per daug greitai jie visi iš bažnyčios ir šventoriaus dingo, tikriausiai tuo metu, kai aš baiginėjau po mišių dar kitą krūvelę musių sušluoti), taigi su pavasarine nuotaika savo kuklia mašina bandžiau dar kartą įveikti girios nelabai jau patogius keliukus ir laimingai grįžti namo, viliantis, kad kelio nepastos nei šernas, nei stirna, nei koks nors girios sentimentalus maniakas (tokių irgi yra).
Tačiau į Inkūnus dar tikrai atvažiuosiu daug kartų. Žinoma, Viešpačiui ir aplinkybėms leidus, bei priklausomai nuo to, ar aš ten esu ar būsiu reikalingas. Šią vietą vadinu Dievo dovana geros valios žmonėms. Dovana yra, o geros valios žmonių irgi reikia. Labai reikia, kad girios gilumoje niekada nenutiltų malda, kuriai pritaria visų metų laikų vėjas, paukščių balsai ir šimtamečių eglių ošimas. O ir šventos Velykos po truputį artėja.
