Iš Svėdasų kilęs, šiuo metu Panevėžio Vadoklių Švč.Jėzaus Širdies parapijos klebonas Ričardas Banys socialiniuose tinkluose originaliai apžvelgė priešrinkiminį laikotarpį.
„Burbuliuoja- kunkuliuoja priešrinkiminis liaudies troškinys. O kiek kulinarų! Kiek virėjų! Kiek technologų! Visi tik į puodą pila, kažką pamaišo, pauosto…Vieni įdeda aitriosios kritikos paprikos, treti- mažiau agresyvią, bet labai reikalingą socialinių diskusijų bulvę. Dar kiti- ašarojimų ir verkšlenimų svogūną. Bet yra ir tokių, kurie įdeda pašvinkusios neapykantos ir patyčių kiaulės mėsos, tikėdamiesi, kad kažkam susuks vidurius. Gal net per prezidento inauguraciją.
O tuo tarpų Lietuvos bažnyčiose- tos pačios „mojavinės” bobutytės, su savo graudulingomis litanijomis: „Motina šiokia, Motina- anokia…Motina- tokia”. Ta malda tokia dabar reikalinga, bet tokia ir vieniša…
O juk dabar kaip tik reiktų kreiptis į Viešpatį, kad padėtų Lietuvai susiprotėti, nurimti, susikaupti ir išsirinkti savo vadovą, kurio portretus kabintume šalia šventų „abrozdų”, o prezidentinių kalbų citatas cituotume kaip gyvenimo išmintį.
Bet ginčų, rietenų medinių, metalinių bačkų daugiau negu maldų. Tad koks skirtumas? Vis tiek nebus gerai. Kada gi buvo gerai? Neprisimenu. Kaži ar prisimintų ir mano mylimos bobutės…
O ta pati saulė teka ir „cicilikams” ir ” krikdemams” bei „žaliesiems” ir „liberalams”. Nežinojote?
Gal jau laikas sužinoti. Tiesa, jei dar nežinojote: mūsų tautos himne yra labai gražūs, bet dažnai politinės neapykantos veikėjų nuvalkioti žodžiai: „Vardan tos Lietuvos vienybė te žydi!” . O vienybė, neapsikentusi rietenų, šmeižtų, užgauliojimų, neteisybės ir korupcijos seniai emigravo iš Lietuvos. Kiek žinau, gyvena negyvenamoje, bet labai ramioje saloje…Ir ją globoja Viešpaties ranka. Globos tol, kol bus lemta grįžti atgal namo- į Lietuvą”, – viename iš komentarų rašo kunigas R.Banys.
Dar viename komentare dvasininkas R.Banys temą pratęsė:
„Lietuvos žmonės tikrai išrinks prezidentą…Tik mes nežinome kaip jam ar jai seksis. Niekas to nežino. Tik Dievas.
Tad, nusiraminkite ir nesiblaškykite, agituodami už savuosius kandidatus. Tikrai nei vienas mes nežinome kaip paskui viskas seksis…O paskui pasimatys. Jei nuvils didumą liaudies naujas šalies vadovas, bus daroma apkalta. Praktikos jau turime. O per kitus rinkimus vėl bus bandoma prezidentinė laimė. Svarbiausia: nepamiršti, kad žmogus įgauna savo prasmę pagal savo darbus ir jų vaisius, o ne pagal savo išvaizdą, ne pagal rinkimines programas, priklausomumą vienai ar kitai partijai, tikintis ar ne. Mes visi esame vertinami pagal savo darbus, pagal mūsų gyvenimo būdą ir santykius su kitais žmonėmis ir aplinka, kurioje gyvename. Ir nevarykime per prievartą į bažnyčią nieko. Net kandidatų į prezidentus. Viešpaties kelią pats žmogus suranda, būdamas tik laisvas.
Visi kandidatai turi didelių minusų, bet turi ir didelių pliusų. Tačiau nei vienas iš jų dar nėra šventasis. Kol kas…O šventuoju tapti nei vienam nėra uždarytų kelių.
Idealių prezidentų nei viena šalis neturi ir neturės. O kasinėjančių duobes priešui visada atsiras. Priešu kai kam gali būti ir prezidentas. Prisiminkime Dž. Kenedžio tragediją.
O katalikai turi nepamiršti, kad jų pagrindinis vadovas yra Kristaus vietininkas- popiežius. Ir jei mūsų popiežius Pranciškus sugeba bendrauti su visais ir vienodai visiems rodyti pagarbą, tai Ganytojo pavyzdys mums- katalikams turi būti kaip įstatymas. Tad, dalyvaujantys diskusijose, katalikai turi rodyti pagarbos, bendravimo kultūros ir susiklausymo pavyzdį, kaip moko Kristus ir popiežius.
Tegu Viešpats laimina Lietuvą ir jos būsimą Vadovą. Koks jis bebūtų…”
