Kritikų žodyne žodis „medžioti“ prilyginamas žodžiui „žudyti“. Tačiau Anykščių rajone esančios Troškūnų Švč. Trejybės parapijos klebonas Saulius Filipavičius teigia, kad, kalbėdami apie medžioklę, žodžio „žudyti“ vartoti negalime. Jau beveik dvidešimt metų medžiojantis dvasininkas sako, kad medžioklė yra viena iš rūpinimosi pasauliu formų.
– Šventajame Rašte sakoma, kad žmogus turi rūpintis gamta, o vienas iš dešimties Dievo įsakymų skelbia: „Nežudyk“. Jūs, dvasininkas, esate ir medžiotojas. Tokia situacija atrodo sudėtinga.
– Taip. Reikia suprasti, kad Dievas davė žmogui gamtą tam, kad jis ja rūpintųsi. Tačiau taip pat ir tam, kad gamta taptų žmogaus išgyvenimo ir jo sklaidos vieta. Dievas sakė: apgyvendinkite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims ir padangių sparnuočiams. Dievo kūrinijoje žmogus yra jos viršūnė, karūna, vainikas. Todėl visa kita yra pajungta jo valiai. Galbūt rūpinimasis kūrinija reikalingas tam, kad žmogus netaptų žudymo įrankiu dėl paties žudymo, juk būtų šėtoniška tenkinti tokią aistrą. Medžiodamas žmogus aprūpina save maistu tam, kad išgyventų. Juk kiek žmogus save atmena, jis valgė ne tik žoles, iškastus kirminukus, bet ir mėsą.
– Vienareikšmiškai į medžioklę žiūrinčiam žmogui keistai gali atrodyti ne tik kunigas medžiotojas, bet ir medžiojantys daugelio kitų profesijų atstovai. Pavyzdžiui, gydytojas. Jo profesija yra visuomet gydyti ir gelbėti gyvybę. Tai kaip dabar gali gydytojas eiti ir žudyti gyvūniją?
– Kalbėdami apie medžioklę mes iš viso negalime vartoti žodžio „žudymas“. Nes jeigu gyvūnų medžiojimą vadinsime žudymu, tuomet kiekvieną žmogų galime vadinti žudiku. Žmogus, kuris valgo mėsą, prisideda prie žudymo. Vegetaras, kuris mėsos nevalgo, bet avi odinius batus ar dėvi odinį švarką, tam tikra prasme taip pat yra žudikas.
Dievas žmogų sukūrė iš kūno ir dvasios. Šios dvi dalys negali viena be kitos ir sudaro vieną harmoniją. Žmogus negali būti tik kūnas arba tik dvasia. Dievo sukurtas pasaulis yra šaltinis, iš kurio žmogus maitina abi šias savo dalis. Kūniškajai daliai reikalingas maistas, todėl pirmiausia medžioklės tikslas yra kažką sumedžioti, parnešti šeimai maisto, bet šiandien šis tikslas darosi vis menkesnis.
– Koks medžioklės tikslas tuomet darosi aktualus?
– Mūsų kraštuose svarbu tampa rūpintis gamta ir Dievo sukurtu pasauliu (dvasininkas taip pat atkreipė dėmesį, kad yra kraštų, kuriuose badaujama ir medžioklė reikalinga išgyvenimui – aut. past.). Medžioklę galima lyginti su mišku: jei medis serga, jį nukerta ir išveža, jei medis nebrandus – niekas jo nekerta, laukia, kol mediena pasieks reikiamą brandą. Medžiotojas, kuris yra tikras medžiotojas, niekada nešaus ir nesumedžios žvėries, kurio negalima sumedžioti. Jis sumedžios tik tą, kuris tam tinkamas arba jei pamatys, kad žvėris serga ir jį tiesiog būtina sumedžioti, kad neužkrėstų kitų žvėrių ir neplatintų ligų.
– Ką atsakytumėte tiems, kuriems medžiojamų žvėrių tiesiog gaila?
– Miškas su jame gyvenančiais žvėrimis turi dvejopą paskirtį. Pirmiausia ūkinę ir ekonominę, o po to – dvasinę. Miškas gaivina žmogaus sielą, teikia peno gražiems jausmams, ugdo harmoningą vidaus pasaulį. Bet viso to žmogui reikia tik po to, kai jis pavalgo. Taip jau yra. Šiandien kai kas piktinasi, kad kertami miškai. Bet juk miškai tam ir auginami, kad kada nors būtų nukirsti. Arba, pavyzdžiui, daržas. Jei pasodinsime bulves ar morkas ir paskui tik džiaugsimės, kaip gražiai jos auga, niekada jų nekasime, tai mūsų darbas bus beprasmis ir neaprūpinsime savęs reikalingais produktais.
– Taigi medžiodami medžiotojai nedaro jokios nuodėmės?
– Nėra visiškai jokio pagrindo taip manyti. Visais laikais popiežiai, vyskupai, kunigai, prelatai buvo medžiotojai ir tai buvo labai natūrali ir suprantama visuomenės gyvenimo dalis. Kunigaikščiai ir kiti kilmingieji medžioklę paversdavo puota, o paprasti kaimo žmonės žvėrieną ant stalo padėdavo kaip kasdienio maisto dalį. Beje, svarbu pabrėžti, kad šiandien medžioklė yra tam tikra privilegija, kuri suprantama ne kaip turtingų žmonių gyvenimo būdo išraiška, o kaip noras ir galimybė rūpintis savimi.
– Ką norite tuo pasakyti?
– Mes puikiai žinome, kokius produktus šiandien valgome, kokia prasta maisto, ypač mėsos, kokybė, kiek ten prigrūsta visokių antibiotikų, konservantų, koncerogeninių medžiagų. Pienas ir mėsa per metus nesugenda. Vieša paslaptis, kad jei prekybos centre niekas ilgai nenuperka mėsos gabalo, jis tiesiog nuplaunamas kokiu nors indų plovikliu ir padedamas atgal į vitriną lyg būtų šviežias. Taigi medžiotojai, kurie nori ir gali, tiesiog aprūpina save geru, kokybišku ir sveiku maistu.
– Medžioti – ne nuodėmė. O brakonieriauti?
– Brakonieriai daro nusikaltimą. Jie veikia prieš valstybės tvarką, pažeidžia įstatymus. Tačiau nusikaltimą gali daryti ir medžiotojai, jei nepaiso nustatytos tvarkos ir medžiotojo etikos. Aš manau, kad medžiotojo etika yra aukščiau už įstatymo raidę. Nes įstatyminė raidė dažnai formuojama politikų, tarp kurių dažnai yra tokių, kurie apie medžioklę ir gamtos gyvenimą neišmano absoliučiai nieko. O medžiotojas yra tikrasis gyvosios gamtos puoselėtojas ir saugotojas, todėl jo etika yra svarbiausia.
– Kaip medžioklė atsirado Jūsų gyvenime?
– Pažinojau vieną ūkininką, labai gerą dorą žmogų, kuris apie medžioklę pasakodavo su labai dideliu entuziazmu. Būtent jis ir paskatino mane tapti medžiotoju. Medžioju nuo 1991 metų.
– Kas Jums svarbiausia medžioklėje?
– Bendrystė. Medžioklė yra laisvalaikio praleidimo forma, galimybė pabūti gamtoje, truputį fiziškai sustiprėti, juk reikia ir paeiti, ir panešti. Trofėjai man nėra esminis dalykas. Jei draugas sumedžioja gerą laimikį su gražiu trofėjumi, aš tik džiaugiuosi dėl to. Man smagu, kad pabuvome visi kartu. Be to, medžioklė labai įdomi tuo, kad čia niekada nesikartoja ta pati situacija. Paprastai medžiotojas, eidamas į medžioklę, tikisi, kad viskas bus taip, kaip ir praėjusį sykį. Jei žvėris išlindo iš vienos pusės, tai medžiotojas ten ir žiūrės, tačiau taip beveik niekada nebūna, kiekviena situacija yra unikali ir nepakartojama.
– Jei medžioklėje Jums svarbiausia bendrystė, buvimas kartu, spėju, kad labiau mėgstate varymines medžiokles?
– Ne, man labiau patinka tykomosios. Varyminėse medžioklėse aš dalyvauti negaliu, tiesiog nespėju fiziškai, nes jos vyksta šeštadieniais ir sekmadieniais, o man tai labiausiai įtemptos dienos – visur pamaldos, visur mišios. Į tykomąsias medžiokles medžiotojai susirenka, išsiskirsto po kelis į bokštelius, tada po medžioklės vėl susirenka, dalijasi įspūdžiais, pastebėjimais, kur nors kartu vakarieniauja.
– Kuri medžioklė Jums buvo pati įspūdingiausia?
– Pačioje įspūdingiausioje medžioklėje aš nieko nesumedžiojau, bet mačiau, kaip maitinimosi vietoje kovoja šernas su elniais. Viskas atrodė kaip kino filme, stebėdamas net užmiršau, kad turiu šautuvą.
– Kuo ta kova buvo ypatinga?
– Kaip ir visur gamtoje, pirmiausia buvo naudojamos psichologinės spaudimo priemonės priešui gąsdinti. Į pamiškėje esantį pasėlių lauką atėjo maitintis didžiulis šernas. O iš kitos pusės atėjo banda elnių – patelė, jaunikliai ir kokie penki patinai. Kai šernas pamatė tuos elnius, ėmė bėgti į mišką keldamas didžiausią triukšmą. Paprastai žvėrys triukšmo nekelia, bėga ir nubėga sau tyliai. O šis šernas bėgo lyg specialiai medžius laužydamas. Pabuvo miške kelias sekundes ir vėl atgal su trenksmu į pasėlių lauką. Ir taip – kokius penkis kartus pirmyn – atgal tekinas lakstė. Elniai, stebėdami šerną, po truputį lanku traukėsi į šoną. O tuo metu iš kitos pamiškės pusės išlindo šernė su šerniukais. Mažiukai tokie, mes juos „mariakais“ vadiname, nes jie labai dryžuoti. Tačiau kai šernė pamatė, kad vyksta kova su elniais, tik pakėlė galvą – „kriūkt!“ – šerniukai suprato, ką tai reiškia ir mamai iš paskos nubėgo atgal į mišką. To, ką mačiau, negaliu tinkamai atpasakoti, tai reikia tiesiog išgyventi. Kaip jau minėjau, medžioklėje būna labai daug akimirkų, kai užmiršti viską pasaulyje, stebi situaciją ir džiaugiesi tuo, ką matai.
