Raguvėlės dvaro centriniai rūmai iš paukščio skrydžio.
Važiuojant per Raguvėlę Panevėžio link, žvilgsnis kliūna už didžiausio Anykščių krašte dvaro pastatų, turinčių kelių šimtmečių istoriją ir kurių dalis palyginti neblogai išsilaikė iki mūsų dienų. Iš Ukrainos kilusi didikų Komarų giminė, Lietuvoje apsigyvenusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos laikais, pasižymėjo kaip sumanūs, verslūs ūkininkai, išstatė ne tik rūmus, bet ir gausybę ūkinių pastatų. Jų palikuonė Alvilina Rimševičienė tęsia kilmingą giminės istoriją, gyvena su artimaisiais dvare ir nori dvaro ansamblį išsaugoti ateities kartoms. Geometrinio planavimo, klasicizmo bei romantizmo architektūros paminklas – Raguvėlės dvaro sodyba – aprėpia apie 20 hektarų plotą, kuriame išlikę dvi dešimtys pastatų. Dalis ūkinių pastatų negrįžtamai sunykę, tačiau didžioji jų dalis yra įtraukta į valstybės saugomų Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą ir yra vilties juos išsaugoti, panaudoti ūkinei kultūrinei veiklai.
Kaip teigiama Anykščių krašto vietovių žinyne, XVII amžiuje dvaras priklausė Sokolovskiams, apie 1698 – 1701 m. jį įsigijo Ukmergės pavieto kardininkas Mikalojus Komaras – Zabožinskis. Jis netoli Užgorodo bandė įkurti miestą Komorogradą. Tačiau plačios Komarų giminės valdos nuolat buvo niokojamos LDK priešų, tad gavę leidimą Komarai pradėjo kurtis Lietuvoje. Komarų giminė valdė Panemunės, Onuškio, Palėvenio, ir daugelį kitų dvarų, tarp jų ir Raguvėlę,Vašuokėnus. Jie puoselėjo dvarą ir XIX a. ketvirtame dešimtmetyje pastatė pagrindinius dvaro rūmus, oficiną, ratinę, svirnus, smuklę. Beje, dvare buvo apsistojęs Rusijos caras Aleksandras I su visa palyda.
1784 m. paminėta Raguvėlės koplyčia, į kurią laikyti pamaldų iš Troškūnų atvykdavę vienuoliai bernardinai, o 1796 m. Komarai pastatė medinę bažnyčią, kuri ne kartą perdažyta, remontuota veikia iki šiol. Joje yra vieni seniausių Anykščių krašte vargonai.
Raguvėlės dvare nuo 1907 m. veikė mokykla, kurią atidarė Konstantinas Komaras, išlaikęs lietuvę mokytoją. Mokykla 1986 – 2014 buvo pasiekusi nepilnos vidurinės mokyklos statusą, buvo pastatytas naujas didelis mokyklos pastatas. Dabar mokykla pertvarkyta į Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijos Raguvėlės pradinio ugdymo skyrių. Nacionalizuotuose Komarų dvaro rūmuose veikė žemės ūkio mokykla, iki 1971 – ųjų – Raguvėlės žemės ūkio technikumas, iki 1975 – ųjų Raguvėlės vienmetė bitininkystės – sodininkystės mokykla, tad Raguvėlę prisimena didelis būrys nūnai garbaus amžiaus buvusių žemės ūkio specialistų.. Beje, būtent tai, kad dvaro rūmuose buvo įkurdintos švietimo įstaigos, padėjo jiems išlikti nesuniokotiems iki mūsų dienų. Kita vertus, ūkinius pastatus naudojęs Raguvėlės tarybinis ūkis jų netausojo, dalis buvo visiškai apleisti, apiro, sugriuvo. Nepaisant dvaro kompleksą ir žemes 1992–aisiais susigražinusios Konstantino Komaro dukros, turėjusios ilgametę vadovavimo kolūkmečio ūkiams patirtį, Alvilinos Rimševičienės pastangų, daugelio pastatų, o ir pačių centrinių rūmų būklė apgailėtina, reikalaujanti remonto ir nemažų investicijų. Valstybės kaip kultūrinės vertybės saugomi pastatai, matomai, nesulaukia deramo dėmesio ir paramos.
Pasak Anykščių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiosios specialistės Vidos Jakniūnienės, šiuo metu Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre yra šie Raguvėlės dvaro sodybos pastatai: sodybos rūmai, magazinas (sandėlis grūdams laikyti), spirito varykla, užvažiuojamieji namai, daržinės liekanos, kumetynas (du pastatai), šv. Stepono bažnyčia. Saugomas ir Raguvėlės dvaro sodybos parkas.
Tačiau atsigręžkime į XX amžiaus pirmąją pusę, tarpukarį, kai dvaras klestėjo. Raguvėlės dvarą valdė solidaus amžiaus našlys Konstantinas Komaras. Turėjo automobilį, dažnai nuvažiuodavo į didžiuosius šalies miestus, dažnai į dvarą prisikviesdavo svečių, rengdavo medžiokles. Dvaro ūkį jis tvarkė pavyzdingai. Pajamos plaukė ne tik iš tradicinės žemdirbystės ir gyvulininkystės, tačiau ir iš spirito varyklos.
Tarnaičių padedamas užaugino du savo vaikus. „Užauginęs vaikus iki pilnametystės, jau būdamas solidaus amžiaus vedė mylimąją Janiną Buivydaitę. Laukėsi vaikelio, būsima motina buvo jau 38- erių. Lietuvos medikai pranašavo, kad gimdant išgyvens tik motina ar tik vaikelis, todėl pora ieškojo pagalbos užsienyje ir 1938 metų vasarą Karaliaučiaus klinikose J. Komarienė pagimdė dukrelę Alviliną, – rašė žurnale „Aukštaitiškas formatas“ kraštotyrininkas Raimondas Guobis („Komarų palikuonė tebevaldo dvarą“. Raimondas Guobis. 2011m. Nr. 2). – Veikiai senasis Komaras mirė, o jauna našlė vėl ištekėjo. Lenkijoje gyvenantis Vladislovo Komaro sūnus Vladislovas buvo žymus sportininkas, dalyvavo trijose olimpiadose. 1972 m. Miuncheno žaidynėse tapo čempionu, nustūmęs rutulį 21 metrą 18 centimetrų. Įspūdingos išvaizdos geraširdis milžinas paragavo aktoriaus duonos – nusifilmavo keliose kino juostose, išleido biografinę knygą „Wszysko porabane“. 1998 m. žuvo autokatastrofoje netoli Štetino“.
Dvare pasitinka paveldėtoja, dvaro dabartimi ir ateitimi besirūpinanti A. Rimševičienė. Pasak jos, dvare visą dvaro pietinę oficiną yra apgyvendinę dvaro paveldėtojai. „Įrengti trys butai, kurių viename gyvena anūkai Darius Jankus ir Nerijus Jankus su šeimomis. Jie dvyniai, labai panašūs, neatskiriami, – šypsodamasi sakė viename iš trijų minėtų butų gyvenanti A. Rimševičienė. – Buvusiame didžiulės karčemos pastate įrengti 5 butai išnuomoti. Dvaro rūmuose yra 17 kambarių ir dvaro rūmų salė. Ją restauravus ji nuomojama vestuvėms, pobūviams. Rūmuose yra išlikę puošnių židinių, krosnių, parketo likučių. Dvaro vertybė yra ir pastatus supantis parkas, kuriame vyrauja vietinės medžių rūšys ir kurio priežiūrai reikia laiko ir lėšų. Dvarą atgavus iš jo mokykla išsikėlė 1993 – iaisiais, kai vienoje klasėje nukrito lubų tinko gabalas. Nedelsiant reikia keisti kiūrantį stogą, nes jam jau 60 metų. Kas bus centrinio dvaro rūmuose, planuosime juos restauravus.“
Sušnekus apie dvaro perspektyvas, garbaus amžiaus sulaukusi A. Rimševičienė teigė visas viltis dedanti į jau minėtus, magistratūros studijas baigusius anūkus ir Biržų rajone ūkininkaujantį, didelį ir pavyzdingai tvarkomą ūkį turintį sūnų Vytautą Stankevičių.. „Abu anūkai veiklūs, iniciatyvūs ūkininkai“, – pastebėjo A. Rimševičienė, pridurdama, kad turėti tokį dvarą sudėtinga ir atsakinga. Jai vilties teikia ir proanūkiai. A. Rimševičienė teigia, kad atgavusi dvarą stengėsi suremontuoti bent jau pastatų stogus, kad statiniai nesugriūtų ir nesulauktų gretimo Vašuokėnų dvaro rūmų, kuriuos tam tikru laiku irgi valdė Komarų giminė, likimo, kai rūmai kiaurais stogais per kelis metus virto plytgalių ir statybinio laužo krūva.
Pasak jos, dvaro ateitis parūpo ir kraštiečiui, Anykščių rajono merui Kęstučiui Tubiui, kuris lankėsi dvaro sodyboje, o neseniai su dvaro šeimininkais būsimus darbus, jų finansavimo būdus ir rūmų ateitį aptarė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė.
