Senus linininkystės reikmenis čia pat lauke surengtoje parodoje apžiūri dvi svėdasiškės šviesuolės: tautodailininkė, literatė Irena Guobienė (kairėje) ir visuomenininkė, Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ pirmininkė Rita Skaržauskienė.
Kunigiškių I kaime Svėdasų krašto muziejaus muziejininkas Vytautas Bagdonas, kartu su savo žmona kultūrininke ir didžiausia pagalbininke Aldona, aikštelėje prie muziejaus tvoros šį gegužį vėl pasėjo linų. Edukaciniais tikslais jie linus pradėjo auginti praėjusiais metais.
Pamatę, kaip mėlynai žydinčiais linais domisi muziejaus lankytojai, kaip nuoširdžiai bendraudami, nuotaikingai per linarūtę darbuojasi talkon susirinkę vietiniai gyventojai ir iš toliau atvykstantys, sutuoktiniai Bagdonai šiemet vėl ėmėsi tos pačios iniciatyvos.
Ir štai vėl prie muziejaus buvo pasėti sėmenys, gauti iš Kalvarijos savivaldybės Sangrūdos seniūnijos ūkininko Tomo Trečioko. Tiesa, kaip prisimena muziejininkas žurnalistas V. Bagdonas, vos pasėjus sėklą, „talkon“ tuoj suskrido paukšteliai, kurie taip „pasidarbavo“, kad teko dalį ploto atsėti iš naujo. O kai prasidėjo didžiulė kaitra, teko linieną net laistyti, kad gležni daigeliai nepražūtų…
Rūpestingai prižiūrimi linai augo, stiebėsi, bujojo, džiugino mėlynais žiedais. Ir atėjo diena, kuomet pribrendusius linus reikėjo nurauti. Tokia diena buvo šeštadienis, rugpjūčio 24-oji. Į linarūtę susirinko nemažas būrelis žmonių, būta nemažai vaikų, kuriems ir linų rovimas, ir senovinių linų priežiūros įnagių paroda buvo savotiška atrakcija.
Skambant iš garso kolonėlės populiarioms dainoms apie linus, muziejininkas V. Bagdonas prisiminė, kaip jiems kilo mintis pradėti prie muziejaus auginti linus, su kokiomis problemomis tenka susidurti ieškant linų sėklos, auginant šią bebaigiančią išnykti žemės ūkio kultūrą, nors seniau linai augdavo kiekvieno sodiečio sklype. Svėdasų krašto šviesuolė, buvusi mokytoja Irena Guobienė papasakojo apie linininkystės tradicijas Lietuvoje, ilgą ir sudėtingą linų auginimo ir šios kultūros sutvarkymo procesą, tą ilgą lino kelią – nuo sėklelės iki drobelės. Garbaus amžiaus svėdasiškė visus ne tik supažindino su linų rovimo, kūlimo, klojėjimo, mynimo, šukavimo bei kitais darbais, papasakojo apie senovinius prietaisus tiems darbams atlikti, bet ir pagarsino patarles, priežodžius, mįsles linų tema.
Pabendravę, pasišnekučiavę visi kibo į darbą. Linarūtė darniai bedirbant buvo sparčiai užbaigta, krūvon sugulė gražios gubos. Kartu su kitais talkininkais Kunigiškiuose, linų lauke nuoširdžiai darbavosi ir Svėdasų seniūnijos seniūnas Saulius Rasalas, ir Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ pirmininkė Rita Skaržauskienė, ir asociacijos Vaižganto krašto bendruomenė pirmininkas Pranas Maišelis, ir kiti į linarūtę susirinkę žmonės.
Pagal seną paprotį, po linarūtės šeimininkai pavaišindavo darbų talkininkus. Nepažeistas toks gražus paprotys ir Kunigiškiuose. A. ir V. Bagdonai talkininkus pavaišino kvapniais kaimietiškais lašinukais su „cibuliais“, o ir patys talkininkai atskubėjo su suneštinėmis vaišėmis. Dar neskubėta į namus, pabendrauta, pašnekučiuota, pasidžiaugta ką tik nurautais lineliais…
Jau apie 1970-us linus raudavo kombainai.
Buvįs kolūkių darbo pasiekimų žurnalistas šitų turėtų atsimint. Kolgi neparašė straipsnin? Mažu kur dar yra tokie kombainai nepriduoti metalo laužan po kolchozų sugriūvimo?
Kai kas ieško rūroj plaukų ir rašinėja nesąmones, užgaulioja kitus, kabinėjasi, kaišo nosį kur nedera. Jų mintys ir užgauliojimai niekam neįdomūs.
Taigi taip komentatorius baisų nusikaltimą atskleidė. Labai labai kalta rajono valdžia, kad išsaugojo senąją Kunigiškių mokyklą- istorijos paminklą. Reikėjo leisti pastatui sugriūti, vagišiams nuniokoti, kas buvo su aštuonmete mokykla padaryt, dabar ten griuvenos stovi pakely. O dar didžiausias nusikaltėlis yra muziejininkas, kad dirba šiame muziejuje, ką nors organizuoja, ekskursijas priima. Būtina kelt baudžiamą bylą ir sodint kalėjiman.
Keista rajono savivaldybės kultūros ir muziejų valdymo politika. Muziejinikas išskirtinai dirba savivaldybės administracijos sistemoje, Svėdasų krašto muziejus, net neturintis įstaigos statuso pristatomas viešai kaip įstaiga, klaidinant visuomenę ir muziejininkystės veiklose dirbančių muziejininkų bendruomenę.
Ačiū reikia pasakyti muziejaus darbuotojui ir kitiems linų auginimo sumanytojams. Tai puiki edukacinė priemonė muziejaus lankytojams, o linarovis buvo tikra atrakcija tiems, kas neabejingi geriems dalykams, grožiui. O visokiems apsimetėliams, kurie pasirašinėja Svėdasų Jadze, niekad niekas neįtiko ir neįtiks.
ale skaitydama šitū Anykštas straipsny mįsliau kad rajonų valdant valstiečiams-naujiesiems kalūkiečiams vėli „Kaliaktyvinis darbas” išlaistas unt rajoną. Garodyja teip akurat pre kalchozū laikū -iš viena šiaudą padarą visū vežimū ir svarbiausia kad pre šitą mikita dalyvava visi pirminynkai, intiligentijas atstovai, vaikai ir net rajona valdžias atstovas. Sakyk tu šitū ar aš nesapnuoju? Neugi rajoną savivaldybes administracijas muziejinikas taky linū laukū sugarodija Svedasū krašta muziejaus žemej?