Linarautė Kunigiškiuose vyksta jau trečius metus iš eilės. Tai – puikus būdas supažindinti žmones su senosiomis tradicijomis.
Svėdasų krašto muziejaus nuotr.
Rugpjūčio 23 dieną Kunigiškiuose, prie Svėdasų krašto (Juozo Tumo-Vaižganto) muziejaus nurauti linai. Linarautė Kunigiškiuose tampa tradiciniu renginiu, kurio metu žmonės renkasi ne tik rauti linų, bet ir susipažinti su tradicijomis.
Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos Svėdasų filialo kultūrinių veiklų koordinatorius Vytautas Bagdonas „Anykštai“ pasakojo, kad šalia muziejaus sėjami „suvalkietiški linai“.
„Linus auginame iš Suvalkijos – sėklas atsisiunčiame paštu, nes Lietuvoje mažais kiekiais linų gauti sunku – parduoda tonomis, o vaistinėse, parduotuvėse parduodamos sėklos nežinia ar daigios. Todėl jas perkame iš Sangrūdos seniūnijoje gyvenančio ūkininko Tomo Trečioko, – sakė V. Bagdonas. – Linus sėjame gegužės mėnesį. Šie metai nebuvo geri – pirmiausia sėklas išlesė paukščiai, teko persėti. Vėliau uždžiūvo – reikėjo laistyti, o po to prasidėjo lietūs – linai stovėjo balose. Bet vis tiek jie išaugo neblogi. Jie labai gražiai mėlynai žydi – atvažiavusios ekskursijos klausia, kas tai – daugelis linų nematę, nežino, kaip jie auginami.“
Į linarautę, vykstančią rugpjūčio mėnesį, pasak V. Bagdono, susirenka kaskart daugiau dalyvių, susidomėjimas renginuku didėja.
„Susirenkame ne tik nurauti linus – lauke eksponuojame senovinę linų apdirbimo techniką, įrankius, taip pat ir dalykus, kuriuos galima iš linų nuausti – turime nemažą muziejaus fondą.
Susirinkusius supažindinau su linininkystės tradicija, papasakojau, kaip auginome linus. O buvusi mokytoja, kunigiškietė Alma Ona Kuolienė parodė, kaip linus reikia rauti, pasakojo, kaip vykdavo talkos, kai linus daug kas augindavo. Paskui pabendravome, suneštiniais valgiais pasivaišinome. Linai – tokia kultūra, kad vienas žmogus nieko nepadarys. Procesas – labai ilgas, užtat ir vadinamas „lino mūka“ – lino kančia. Po tokios talkos šeimininkai visada pakviesdavo vaišinti, dėl to kvietėme ir mes. Dariau viktoriną, susijusią su linais, klausinėjau, kokiuose miestų pavadinimuose yra žodelis „lin“, – apie trečius metus Kunigiškiuose vykstantį renginį pasakojo Svėdasų krašto muziejaus įkūrėjas.
Nurauti linai, pasak V. Bagdono, visada panaudojami – Vaižgantinėms iš jų padaromos puokštelės, įvairūs papuošimai.
Pasiteiravus, ar neketina šios edukacijos plėsti, parodyti lino gyvenimo kelią, V. Bagdonas teigė, jog tai padaryti būtų labai sudėtinga, kadangi muziejus neturi tam skirtų įrankių.
„Pas mus muziejuje jų nedaug yra. Neturime nei staklių, tik verpimo ratelį. O ar sėsime linus kitais metais – matysime“, – apie linarautę pasakojo muziejininkas V. Bagdonas.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
