Į Škaplierinės atlaidus susirinko didelis būrys tikinčiųjų. Tituliniai atlaidai vyko su bažnytine procesija. Autorės nuotr.
Liepos 18 d. Kurklių miestelyje vyko svarbiausia Kurklių parapijos šventė – Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos (Škaplierinės) atlaidai. Po jų bažnyčios šventoriuje vyko edukacinė programa „Lino kelias“, kurią pristatė Ukmergės kultūros centro Krikštėnų skyriaus darbuotojos.
Šv. Mišias Šv. Jurgio bažnyčioje aukojo Varšuvos S. Višinskio universiteto Katalikų teologijos doktorantas, Jo Malonybė kun. teol. lic. Oskaras Petras Volskis. Per pamokslą, pasakytą iš bažnyčios sakyklos, daug kalbėta apie škaplierių – abito sudedamąją dalį, katalikų sakramentaliją. Yra didysis, arba vienuolinis, ir mažasis škaplierius. Didysis škaplierius yra ilgas stačiakampis krūtinės pločio audeklas su iškirpte galvai, katalikų vienuolių aprangos dalis; dėvimas ant abito – viena dalis dengia krūtinę, kita nugarą. Mažasis škaplierius yra juostele arba virvele sujungtos dvi kvadratinės arba stačiakampės audeklo (tradiciškai vilnonio) skiautelės su Jėzaus Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos ar šventųjų atvaizdais. Nešiojamas ant kaklo. Kavarsko, Kurklių ir Užunevėžių parapijų klebonas kun. dr. Nerijus Vyšniauskas ir mišias celebravęs kun. teol. lic. Oskaras P. Volskis tikintiesiems, kurie per šiuos atlaidus neturėjo savo mažojo škaplieriaus, juos padovanojo.
Anykščių kultūros centro Kurklių skyriaus vadovė Giedrė Steponėnienė teigė, kad visi vietiniai šiuos atlaidus tik taip ir vadina – Škaplierinė.
Edukacinės programos „Lino kelias“ metu visi norintys galėjo susipažinti su linininkystės istorija, senoviniais linų apdirbimo įrankiais, galėjo patys pabandyti minti linus, juos iššukuoti, verpti. Edukatorės pademonstravo, kaip senoviniu būdu audžiamos juostos, papasakojo, kaip linų pluoštas naudotas ūkyje, kaip dar galima panaudoti linų sėmenis.
„Tai pirmoji dalis iš ciklo „Senolių takais“. Dar lauks du edukaciniai renginiai rugpjūtį ir rugsėjį. Organizuoju tai, ką, įsivaizduoju, turiu atlikti kaip kultūros darbuotojas – juk reikia išlaikyti bent kažkokias sąsajas su etnine kultūra, su šaknimis. Didelio susidomėjimo edukacine programa nebuvo, bet tie, kas išdrįso, priėjo, patys išbandė, daugiau sužinojo ir pamatė. Jei prarasim šaknis, mes prarasim save“, – pasakojo G. Steponėnienė.
