Interneto portalas „anyksta.lt“ pradeda naują rubriką „Anykščių krašto istorijos“, kurioje pasakosime apie gerai žinomus, tačiau dažnai nepelnytai primirštus krašto kultūros ir istorijos paminklus bei kraštiečių likimus. Skaitytojams siūlome pasakojimą apie Kurkliu sinagogą, šiame miestelyje gyvenusius žydus. Skaitytojus kviečiame pasidalinti prisiminimais, nuomonėmis komentarų skiltyje. Nuotraukas ar dokumentų kopijas galite siųsti el p. jonas.j@anyksta.lt.
Kurkliuose, Salomėjos Neries gatvėje, ant Dubelės upelio kranto, stovi buvusi žydų sinagoga. Tai vienas originaliausių medinės architektūros pastatų Lietuvoje, įtrauktas į Lietuvos kultūros paveldo vertybių registrą. Prieš ketvertą metų Europos žydų kultūros ir paveldo apsaugos ir populiarinimo asociacija šią sinagogą, vieną iš 14 – os išlikusių šalyje, įtraukė į programos „Žydų paveldo keliai“ maršrutą „Medinės sinagogos centrinėje ir rytų Europoje“.
Deja, ant pastato (kuris net be gatvės numerio) apie tai jokios informacijos praeiviui, smalsuoliui ar iš tolių toliausių atklydusiam žydų tautos palikuoniui nėra. Tik nuo vėjo ir saulės suaižėjusios, lietaus plaunamos maldos namų sienos tarsi aprauda čia prieš beveik septynis dešimtmečius besimeldusių žydų tragišką lemtį.
Statybos techniko Povilo Jurėno suprojektuota ir 1936 – aisiais pastatyta, XX amžiaus antroje pusėje restauruota, Kurklių sinagoga suręsta iš rąstų. Maldos namų būta dviejų aukštų, tebėra išlikęs pietinėje pastato pusėje buvusios laiptinės bokštelis. Pastato viduje tvyro vientisa erdvė.
Kolūkmečiu pastatas buvo naudotas ūkio reikmėms, paverstas sandėliu, klojimu. Perdengimo ar kokių nors interjero detalių neišliko. Tik ant sienų kadais buvusio tinko lopai. Išorėje ženklūs buvę dideli stačiakampiai langai su trikampio formos viršutine dalim, nūnai užkalti lentomis. Skarda dengtas stogas baigia prarūdyti. Kolūkiams iširus bene du dešimtmečiai sinagogos pastatas nenaudojamas, nors visiškai tuščias, tačiau užrakintas. Ir ne be reikalo. Vienu metu į jį buvo įjunkę alaus ir pigaus vynelio mėgėjai. Nuo piktavalių pastatą gelbėja ir tai, kad šalimais stovi tvarkingai gyvenančių kurkliečių namukai…
Kurkliuose nebeliko ne tik žydų, jau beveik nebeliko ir kartu gyvenusių, dirbusių, su jais sutarusių lietuvių. Tai negrįžtamai tolsta istorijos ūkanose ir išliko tik nepailstamų Kurklių vidurinės mokyklos (dabar Kurklių Stepono Kairio pagrindinė mokykla) kraštotyrininkų užrašytuose prisiminimuose bei Anykščių krašto rašytojo Rimanto Vanago, aprašiusio ir Kurklių žydų likimus, knygose.
Kurklių seniūno Algimanto Jurkaus duomenimis, Kurkliuose prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno apie 90 žydų, šiuos metu seniūnijoje nėra nė vieno šios tautybės žmogaus.
„Sinagoga jiems buvo ne tik maldos namai, bet ir bendruomenės susibūrimo centras, kur po maldos buvo aptariami žydų reikalai, – pastebėjo seniūnas.- Didžioji dalis žydų pastatų sudegė per Kurklius nusiaubusį didžiulį gaisrą po karo, tačiau Anykščių gatvėje pažymėtas devintuoju numeriu yra išlikęs rabino namas. Kuklus medinis namas niekuo neišsiskiria iš kitų ir visai neseniai neteko per devyniasdešimtmetį perkopusios savo šeimininkės“.
„Rabinas, gyvenęs Anykščių gatvėje, buvo vedęs, senas vyras su barzda ir maža kepuryte (Beje, lietuviai rabiną paprastai tapatina su kunigu. Iš tiesų gi rabino padėtis gerokai skiriasi nuo krikščionių dvasininko. Jis nėra joks „viršininkas“, nesiekia karjeros , negali tapti „vyskupu“, – jis tik pačių žydų išrinktas mokytas, religines apeigas išmanantis, autoritetingas bendruomenės narys, – kitaip tarus, tai ne rangas, o pareigos, – apie žydų šventiko padėtį rašė anykštėnas rašytojas R. Vanagas (Rimantas Vanagas. „Žali žydų plaukai“. „Petro ofsetas“, 2007). – Nesant rabino mišias galėjęs laikyti bet kuris kitas žydas: tuo požiūriu visi jie buvo mokyti. Rabinai nusimanydavę medicinoj, saviškiui susirgus, galėdavo suteikti pagalbą… Vien tai rodo, jog žydai dažnai buvo geriau išsilavinę nei daugelio kitų tautų žmonės, mokėjo skaityti ir rašyti, išmanė tikėjimo reikalus). Po pamaldų žydai susirinkdavę prie „škalos“ (sinagogos) esančiuose kambariuose ir aptardavę tikėjimo reikalus“.
Kurklių S. Kairio pagrindinės mokyklos moksleivės Dovilės Talutytės prieš aštuonerius metus užrašytuose šio krašto gyventojos Anelės Stimbirienės prisiminimuose irgi liudijama, kad rabinas Kurkliuose gyveno minėtame Anykščių gatvės name.
Įdomu tai, kad lietuviams žydų vardai ir pavardės buvo sunkiai įkandamos, tad jie jas trumpindavo, tad moteris tikrųjų jų pavardžių nė neprisimena ir vardija, kad Anykščių gatvėje dar buvo Lopertui priklausiusi vaistinė ir Leibos kepykla, gyveno Mančikai, Abramkė ir Irškė Intukai. „Kurklių sinagogos rabinas turėjo du vaikus: dukterį ir sūnų. Rabino vaikai ėjo į Vyliaudiškio mokyklą, bet buvo už mus jaunesni, tai labai daug ko apie juos papasakoti negaliu, – sakė A. Stimbirienė. – Tik prisimenu vieną atvejį, kai mes iš mokyklos ėjom kartu su jais namo ir buvom labai alkani. Visu keliu daugiau nieko nekalbėjom, tik kad labai norim valgyt. Kai priėjom rabinukų namus, tai jie liepė palaukti. Mes nežinojom dėl ko jie liepia palaukti, bet prašymą vykdėm. Greitai išėjo jie nešini dideliu gabalu pyrago ir liepė mums visiems pasidalinti. Koks tai buvo tais laikais skanumynas! Namie tokio pyrago gaudavom tik per didžiąsias šventes. Nuo to laiko mes su pagarba žiūrėjom į tuos žydukus“, – rašoma A. Stimbirienės prisiminimuose.
Nors Kurkliuose ir buvo pasišaipoma iš žydų, tačiau lietuviai su jais gerai sugyveno. Jų rankose buvo miestelio prekyba. Kurkliuose veikė 7 parduotuvės. 3 duonos ir pyrago kepyklėlės,kurios priklausė Jofei Srolkei, Etkei Kacienei ir Zingoliui. Baronas Boruchas turėjo vilnų karšyklą, Leizarukas – kirpyklą. Amatininkai taisydavo geležies, odos gaminius, baldus, važinėdavo po kaimus, supirkdavo skudurus, gyvulių šerius, kaulus. Ūkininkai iš žydų nusipirkdavo medžiagų, siūlų, adatų…
Beje, amžininkų prisiminimu, žydai neprekiavo alkoholiu. „Šiaip žydai buvo draugiški, pasiruošę padėti, jei ištikdavo kokia bėda, tie, kurie prekiaudavo, tai nelaimės ištiktam parduodavo prekę „bargan“, ar visai pinigų neimdavo. Sakydami, kad ateisi vasarą agurkų paravėt. Mat beveik visi žydai augino agurkus, tačiau patys beveik nedirbdavo, samdydavo moteris kurklietes. Agurkus veždavo į turgų Ukmergėn parduoti. Iš žydų ir kiti kurkliečiai išmoko agurkus auginti“, – savo prisiminimuose pasakoja A. Stimbirienė.
Kita šio krašto gyventoja Julijona Akuličaitė pasakojo, kad prasidėjus karui Kurklių žydai pasijuto blogai. Nors ir nebuvo turtingi, bandė slėpti savo turtą, ieškojo galimybės išvengti baisios lemties. Dalis bandė palikti turtą saugoti pažįstamiems lietuviams, kai kas užkasė.
1941–ųjų rugsėjo mėnesį Kurklių žydai buvo nuvaryti į prie Ukmergės esantį Pivonijos mišką ir čia nužudyti kartu su maždaug 10 000 pasmerktųjų. Vaikus ir senius šaudyti vežė vežimais.
Tada dar buvusi maža mergaitė ir su tėvais gyvenusi Ukmergėje, vėliau mokytoja Kurklių vidurinėje mokykloje dirbusi Danguolė Repšienė matė nurenginėjamus žydus, klykiančias moteris ir vaikus… Nuo šios egzekucijos išsigelbėjo tik tie žydai, kuriuos kurkliečiai laikė „raudonais“. Jie karo pradžioje pasitraukė su Raudonąja armija.
Buvusi Kurklių vidurinės mokyklos mokinė Jūratė Kavaliauskaitė kraštotyros darbe (mok. A. Dūdienė) užrašė Liucijos Šapolienės pasakojimą apie du iš baltaraiščių saugomos suvarytų žydų grupės pabėgusius brolius Abramkę ir Irškę. Sargybiniai juos pavijo, nušovė ir paliko gulėti kraujo klane. Tačiau vienas jų buvo net nesužeistas. Palaidojęs brolį, jis pasibeldė į Pavirinčių kaimo gyventojo Petro Češūno duris. Šis, rizikuodamas gyvybe, žydą slapstė. Vėliau bėglys pasitraukė į Šimonių girią, prisijungė prie rusų, jam teko šturmuoti Berlyną. Po karo grįžo į Vilnių, vedė žydų tautybės moterį ir su dėkingumu minėjo savo gelbėtoją, kurį tarybų valdžia ištrėmė į Sibirą.
Ryškiausi gausios Kurklių žydų bendruomenės gyvenimo pėdsakai išsaugoti Kurklių S. Kairio pagrindinės mokyklos muziejėlyje (mokyt. A. Dūdienė, Rasa Černiauskaitė), rašytojo R. Vanago knygoje „Žali žydų plaukai“, o tikrasis liudininkas tėra sinagoga, kurios sienos mena draugiškai su lietuviais sugyvenusius žydus. Gal moksleivių surinkti pasakojimai, dokumentai galėtų tapti Kurklių krašto muziejaus užuomazga?..
Pasak Kurklių seniūnijos seniūno A.Jurkaus, tai, kad sinagoga yra regioninio reikšmingumo lygmens į Kultūros vertybių registrą įtrauktas objektas, dar negarantuoja jai saugaus išlikimo ateities kartoms.
„Buvusios sinagogos būklė kritinė, jos ateitis neaiški, – konstatavo seniūnas. – Jeigu nebus pastatui surastas šeimininkas, kuris jį tvarkys, remontuos ir naudos kokiais nors gerais tikslais, savo darbą padarys gamta. Ji sinagogą pribaigs. Turėjome vilčių, kad sinagoga susidomės Lietuvos žydų bendruomenė, tačiau bandymai juos sudominti išlikusiu originaliu sinagogos pastatu atsako nesulaukė. Kartais pastebiu prie sinagogos atvažiuojančių, gal žydų palikuonių, gal šiaip smalsuolių. Jie filmuoja, fotografuoja, atvykę iš užsienio kartais nori patekti į sinagogos vidų, tačiau tuo viskas ir pasibaigia“.
