Labiau nei auksą didikai brangino žaląsias karves

Lina RUŠĖNIENĖ, „Panevėžio kraštas”

Biržų rajone, Papilyje, ant kalvos stovėjo pačių Radvilų dvaras – su vitražiniais langais ir kokline krosnimi. Saugodamiesi nuo priešų, didikai valdą apjuosė gynybiniu grioviu, kuriame vanduo telkšo ir dabar ištisus metus. Žinovai pritaria, kad pradžią Papiliui ir Biržams davę Radvilos – didžiausias šio krašto lobis.

Juosia gynybinis griovys

„Papilys yra unikalus tuo, kad tokioje nedidelėje gyvenvietėje likę garsiųjų didikų Radvilų pėdsakai. Čia atsispindi ir Lietuvos istorija. Visi žino, kad Radvilos įkūrė Biržus, bet Papilys dargi senesnis už Biržus. Jis – tikras istorikų ir architektų lobis“, – intrigavo Biržų rajono savivaldybės kultūros paveldo vyriausiasis specialistas Dalius Mikelionis ir „Sėlos“ krašto muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė.

Jiedu pakvietė korespondentus apsilankyti Papilyje, Zomkelyje, įtvirtintoje dvarvietėje.

D.Mikelionis šypsojosi, kad vietovės atsiradimo mįslė visuomet slypi jos pavadinime, taigi Papilys – vietovė prie pilies. O tą pilį – Zomkelį (lenkiškai „zamok“ – „pilis“) Radvilos pastatė labai seniai – XVI amžiuje. 

„Istorija prasideda nuo dvaro savininkų Astikų, jie – Radvilų protėviai. Kaip vestuvinę dovaną jį gavęs Kristupas Radvila Perkūnas sumanė įkurti savo rezidenciją. Langus išpuošė vitražais, krosnį apmūrijo gražiausiais kokliais“, – pasakojo D.Mikelionis.

Bet svarbiausia – kad rūsčiais laikais nuolat reikėjo saugotis puldinėjančių priešų, todėl didikai teritoriją iš visų pusių apjuosė gynybiniu grioviu. Per jį nutiesė tiltą su atramomis.

Toks pat griovys supa ir Biržų pilį, bet jis išdžiūvęs, o Zomkelyje iki šiol ištisus metus pilnas vandens. 

„Biržų pilies, anot karo istorikų, fosa, arba paprasčiau tariant – griovys, yra sausoji, be vandens. O Papilyje, archeologų manymu, fosą ir tvenkinius jungia ta pati vandens sistema“, – aiškino E.Lansbergienė.

Ieškojo užuovėjos nuo maro

Būtent čia gimė ir Lietuvos didysis etmonas Jonušas Radvila. Kodėl ne Biržuose?

„Šalyje siautė maras, todėl didikai ieškojo atokesnės, ramesnės vietos. Zomkelis tam kuo puikiausiai tiko“, – svarstė E.Lansbergienė.

D.Mikelionis tęsė, kad Jonušas Radvila tapo vienu stipriausių šalies valdovų. Tai jis nutraukė sutartį su Lenkija ir pasirašė kitą – su Švedija. Ji dar vadinama Kėdainių sutartimi.

Radvilos rūpinosi ir kultūra, švietimu, pastatė evangelikų-reformatų bažnyčią, nes patys išpažino šį tikėjimą. Remiantis vienais šaltiniais, per šias statybas gyvenvietėje jau stovėjo medinė katalikų bažnyčia, o kitomis žiniomis, tai buvo nedidelė koplyčia dvare.

Didikai įsteigė mokyklą, bet tiksli jos vieta dabar nežinoma. Spėjama, kad netoliese evangelikų-reformatų bažnyčios. 

Bet rūmai nuo priešų vis vien ne kartą nukentėjo. 

„Užpuolę švedai juos sudegino. Didikai atstatė. Tvano metais priešai vėl juo pavertė degėsiais. Archeologai pagal rastus degėsius ir pamatus patvirtino, kad tai buvo greičiausiai trečias statinys“, – kalbėjo D.Mikelionis.

Paslaptingai kalbėjo ir apie tikras brangenybes

Zomkelis kasinėtas du kartus. Pirmąkart radinių iš praeities ieškojo istorijos mokytoja I.Radzevičienė su moksleiviais, o antrąsyk – archeologė Roma Songailaitė su vasaros stovyklos mokiniais. Rado vitražų ir koklių šukių, geležinį durų vyrį, vinių. 

D.Mikelionis rodė akmenis – tai dvaro mūrinių ir akmeninių pamatų liekanos. Pats pastatas buvo medinis, kryžiaus formos.

„Didikai čia nuolat gyveno, todėl pastatai, kuriuose laikytos karvės, kiaulės, vištos, stovėjo atokiau“, – tęsė pašnekovas.

Greičiausiai Radvilos įžuvino Papilio tvenkinius, augino egzotinius augalus.

Didikai į šalį iš Olandijos atgabeno žaląsias karves. Kai švedai puolė, Radviloms buvo svarbiausia – šias karves saugiai išsigabenti. Iš susirašinėjimų matyti, kaip nerimavo, ar pavyks išsaugoti žalųjų veislę.

„Jūs Papilyje ieškote istorinio, kultūrinio, archeologinio lobio. Jis – čia. Bet kalbama, kad didikai kažkur paslėpė tikras brangenybes. Tik niekas nežino, kur jos užkastos“, – intrigavo specialistas.

Valstiečiai tarsi buvo radę kažkokią smulkmeną, gal auskarą ar segę, bet per juos patyrė daugiau kančių nei džiaugsmo. Juos tardė, kankino, liepė pasakyti, kur užkastas didikų lobis, bet veikiausiai jie patys nežinojo.

Valdė prancūzas grafas

Papilį valdžiusių Radvilų palivarko tąsa – iki šių dienų išlikęs Papilio dvaras. Kunigaikštis Dominykas Radvila jį pardavė Ignui Koscialkovskiui. Pastarojo anūkui Jonušui buvo iškelta byla už tai, kad dvare pietavo A.Sierakausko vedami 1863 metų sukilimo dalyviai. Dvarininkas besibylinėdamas pasiligojo ir mirė.

Carinės Rusijos valdžia konfiskavo dvarą ir pardavė prancūzui grafui Aleksandrui Šuazeliui de Gufje. 

Iki dvaro korespondentus palydėjusi E.Lansbergienė rodė autentišką klasicistinį ponų namą, kumetyną, svirną, grūdų sandėlį, kalvę, tvartą, daržinę. Netoliese stovėjo bravoras, vandens malūnas. Dvaro virtuvė su akmeniniais rūsiais po visu statiniu turi šeimininkus.

„Išlikęs visas kompleksas statinių, deja, nykstantis. Ponų namą irgi kažkas nupirko, matyt, turėjo idėjų, kaip jį prikelti… Bet statinys didžiulis, o dar ko nors imantis reikia išpildyti kultūros paveldo reikalavimus, neįsivaizduoju, kaip tai padaryti“, – apgailestavo pašnekovė.

Ji prisiminė, kad dvaro pastate yra veikusi Papilio vidurinė mokykla.

„Mano mama joje mokėsi…“ – prisiminė pašnekovė.

Vėliau pastatas su parketo grindimis buvo paverstas socialiniais būstais, ir jų gyventojai dvarą ne saugojo, o niokojo.

Matė vaikštant palikuonį

E.Lansbergienė šypsojosi, kad gyventojai apie paskutinį dvaro valdytoją Gabrielių Šuazelį de Gufje pasakodavo keistus dalykus. 

„Labiausiai jis stebindavo vietinius, kai nuogas bėgiodavo po parką ir kaip žvakė šokdavo į tvenkinį arba išsikaitinęs girininko pirtyje lėkdavo į mišką ir taip išgąsdindavo uogautojas“, – šypsojosi pašnekovė. 

Tuo metu apie grafą buvo kalbama kaip apie ne viso proto žmogų, ypač kai jis vedė labai gražią ir ūkišką, bet nekilmingą ekonomę iš nusigyvenusių bajorų. Luomu ji toli gražu neprilygo kilmingam grafui. Tuo sunkiau buvo vietiniams perprasti grafą, nes prancūziškai niekas iš jų nemokėjo.

Paskutinis Papilio grafas – tai Sofijos Tyzenhauzaitės anūkas. Jau anksčiau rašėme, kad ji buvo pirma Lietuvos rašytoja moteris, rašiusi prancūziškai. Rokiškėnai iki šiol pasakoja legendą, kad jų kraštietę buvo įsimylėjęs Rusijos caras Aleksandras. 

E.Lansbergienė tęsė, kad vienturtė Šuazelių dukra Irena Gabrielė Paryžiuje ištekėjo už aviacijos kapitono de Vitrolio.

„Į Papilį buvo atvykę veikiausiai kažkas iš grafų palikuonių. Gyventojai vieni kitiems pasakojo, kad nepažįstamasis baltomis kelnėmis pavaikščiojo, pasižiūrėjo ir vėl išvyko. Pretenzijų į turėtą turtą niekas taip ir nepareiškė“, – sakė E.Lansbergienė.

panskliautas.lt

Projektas „Ieškok lobio!“