Laiškas anykštėnams…

Mielieji anykštėnai, šiandien man neeilinė diena. Diena, kai galvoje sukasi mintys, o širdyje nerimsta prieštaringi jausmai: ir nerimas, ir džiaugsmas, ir laimė, ir ilgesys. 

Mintimis vis tolstu ir tolstu į 2012 metų rugpjūtį, prisimindamas išsiskyrimo akimirkas. Graudinausi. Iš tiesų norėjosi ne tik išklausyti ir įsidėmėti visus Jūsų pasakytus žodžius, bet ir padėkoti kiekvienam parapijiečiui už bendrystę, už maldą, už aukas, už širdies gerumą. Mes, kunigai, negalime kurti šeimos, nes šeima esate Jūs visi. Todėl po ilgoko kunigavimo čia, Anykščiuose, jaučiausi tarsi išplėštas iš artimųjų tarpo, kuriuos 17 metų laikiau savo šeima. 

Anykščiai – ne tik mano ilgiausias kunigavimo laikas, bet ir brandžiausi mano kunigystės metai. Tada Lietuva dar nebuvo išsivaikščiojusi, išvažinėjusi – Bažnyčia kaskart buvo pilna, bendruomenė aktyvi, o ir mano galvoje sukosi daug įvairiausių minčių ir idėjų – stengiausi, kad Bažnyčioje Dievo žodis parapijiečius pasiektų įvairiomis formomis – ne tik malda, bet ir nuostabiais dailės paveikslais, širdį virpinančiais muzikos kūriniais, todėl organizavau parodas, konkursus, kviečiau kūrėjus, nes „Aš supratau, kad žmonėms nėra nieko geresnio, kaip linksmintis ir daryti gera savo gyvenime“ (Mok 3,12).

Stebėjausi, kad tie 17 mano kunigavimo metų pralėkė nepastebimai. Dėkingas, kad vos man atvykus į Anykščius, rajono taryba ir meras pritarė mano pasiūlymui perkelti miesto šventę į vasarą, suliejant ją su šv. Onos atlaidais.  Čia, Anykščiuose, atlikti didžiausi darbai, įėję ir ilgam pasiliksiantys Jūsų miesto istorijoje; čia, šitoje Bažnyčioje, organizuota daug prasmingų, šviesių renginių – ne tik religinės, valstybinės, bet ir miesto šventės; iš čia į gyvenimą išlydėta ne viena abiturientų karta; čia sutikta daugybė nuostabių žmonių, aukota begalė šv. Mišių, daug sutuokta, pakrikštyta, palaiminta, daug ir į Amžinybę išlydėta… Neišvardinsiu visko, tik žinau: Čia pasiliko ir mano širdies dalis.

Nepajutau, kaip greitai prabėgo mano kunigavimo dešimtmetis ir Dusetų bei Antalieptės parapijose. Šiandien pas Jus Sugrįžau su knyga, kurioje įamžintas ne tik mano kunigavimo laikotarpis šiame mieste – joje surašyta dalis mano gyvenimo. Rašant šią knygą, vėl keliavau anykštėnų takais – dar ir dar kartą išgyvenau džiaugsmo, nusivylimo ir netekties akimirkas – teko prisiminti renginius ir žmones, susitikimus ir darbus, bendrystę ir nesusipratimus. Išties įspūdžių labai daug – jie visi gyvi.

Šiandien keista diena: suprantu, kad skubantis mūsų laikas visus vedasi į Amžinybę. Gaila, nebematau daugybės tų, su kuriais šioje bažnytėlėje meldėmės ir giedojome, kartu keliavome ir šventėme, tvarkėme šventovę ir džiaugėmės. Daug jų jau išėjusių pas Viešpatį. Metai dalija mums ne tik išmintį, apdovanoja raukšlėmis ir sidabru. Nebeatpažįstu anykštėnų jaunimo – palikau juos dar nedidelius vaikus, o šiandien jie jau savo vaikučius augina. Dar negaliu patikėti, kad šiandien jau nebegaudžia maestro Rimvydo vargonai, nebeskamba nuostabūs vyresniųjų choristų balsai. Gyvenime viskas keičiasi. Taip ir turi būti. 

Visada džiaugiuosi Jumis, anykštėnai. Visus visus noriu apkabinti ir padėkoti už Jūsų buvimą, už kalną prisiminimų, už nuostabius įspūdžius ir nesumeluotą Jūsų gerumą. Visada dėkoju už nuoširdžius sveikinimus įvairių švenčių proga, aplankymą, skambučius – man labai miela, kad esu neužmirštas.

Pasiilgstu Anykščių, todėl mintimis ir malda dažnai aplankau Jus visus, tačiau gyvenimas bėga į priekį – turiu kitas parapijas, kuriose tarnauju Dievui ir žmonėms savo pašaukime.  

Būkite sveiki. Būkite stiprūs. Būkite Dievo palaiminti. „Pasitikėk Viešpačiu ir daryk gera, tada gyvensi žemėje ir būsi pamaitintas!“ (Ps 37,3)

Kan. Stanislovas KRUMPLIAUSKAS