Latavėnai: pasaulio lietuvių vyskupo tėviškė

Paulius Baltakis (1924 – 2019) jaukus, besišypsantis, malonus žmogus, bene pora dešimtmečių uoliai tarnavęs po visą pasaulį išsiblaškiusių lietuvių katalikų vyskupu gimė nuošaliame Troškūnų parapijos kaime, pasiturinčio ūkininko gausioje šeimoje, ieškojo savo pašaukimo, mokėsi, buvo blaškomas karo audrų, tapo kunigu, daug metų gyveno JAV, legendinio, šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II paskirtas pasaulio lietuvių ganytojų uoliai tarnavo broliams ir sesėms gyvenantiems penkiuose žemynuose.

Latavėnų kaimas, pasak legendų, kadaise buvęs didžiulis dvaras priklausęs net pačiam Lietuvos karaliui Mindaugui. XX amžiaus pradžioje buvę bene keturi Latavėnų vardu vadinami dvarai, valdyti Okuličių, Straževičių, Sankauskų ir Norvaišo. Pastarasis dvarelis buvo beviltiškai praskolintas Žemės bankui ir pačioje XX amžiaus pradžioje parduotas penkiems prakutusiems ūkininkams atvykusiems daugiausiai iš Anykščių, Viešintų apylinkių. Tuo metu didelį gabalą žemės, beveik penkias dešimtis hektarų, įsigijo ir Juozapas Baltakis iš Liudiškių. Veikiai vedė ir jau per vestuvių pokylį daugiaprasmiškai pareiškė, kad žmoną vedęs ne poilsingam gyvenimui, bet dideliems darbams. Kažin kiek tai buvo paties vyro, o kiek Viešpaties Dievo projektas, tačiau moteris pagimdė didelį pulką vaikų, šeimoje užaugo net vienuolika. Tad mūsų herojus Paulius jau būdamas vyskupu jaukiai pažymėdavo, kad turįs seserų ir brolių lygiai po penkis.

Baltakis ūkininkavo sumaniai – naudojo trąšas, laikė veislinius gyvulius, ypač produktyvias karves, tad sodyboje įsirengė dideles pajamas garantuojančią pieninę, kurioje iš savo bei iš apylinkės ūkininkų pieno mušė eksportinį sviestą. Sodyba buvo didžiulė: dvarui tinkanti gyvenamoji troba, klėtys, erdvūs tvartai, klojimas, daržinės ir kiti smulkesni pastatai.

Vyskupo kelias

Panoro būti kunigu, brendo pašaukimas, tad užbaigęs šešis pradžios mokyklos skyrius, aukštesnių mokslų siekti išvyko į dvasiškai brandinančią pranciškonų gimnaziją Kretingoje. Po kelerių metų sugrįžo arčiau namų ir mokėsi Anykščių vidurinėje mokykloje, kurią baigė įsimintinais 1944 m., kuomet klasės vyrukams anksčiau laiko įteikė atestatus, mat jie skubinosi stoti į generolo Povilo Plechavičiaus formuojamą lietuvišką armiją, kuri besitraukiant vokiečiams planavo neįleisti okupacinės sovietų kariuomenės į Lietuvą. Šventi užmojai ir skaudi realybė – Marijampolėje apmokytų vyrų dalis Vilniaus krašte susidūrė su klastingos lenkų Armijos krajovos daliniais, nemažai žuvo ir pakliuvo į nelaisvę ties Ašmena, o vokiečiams suėmus ir net sušaudžius keletą vadų kiti išsiskirstė. P. Baltakis buvo paimtas vokiečių į darbo tarnybą, pakliuvo į Suomiją, po to į Norvegiją, ten kasė apkasus, atliko kitus darbus, pasibaigus karui persikėlė į Belgiją, studijavo teologiją Liuveno universitete, įstojo į pranciškonų ordiną. Įšventintas kunigu 1952 – iais jau kitais metais išvyko į Šiaurės Ameriką. Ilgą laiką darbavosi lietuvių parapijose Toronte, po to persikėlė į Niujorką, kur administravo pranciškonų vienuolyną, vadovavo kuriant lietuvių „Kultūros židinį“, statant namus su sporto sale, patalpomis susibūrimams. Aktyviai dalyvavo diplomatinėje Lietuvos laisvinimo byloje. Pasižymėjęs kaip puikus administratorius, todėl įžvalgiojo popiežiaus Jono Pauliaus II 1984 metais buvo paskirtas tituliniu Egoros vyskupu, ganytoju pasaulio lietuvių sielovadai.

Tuomet ir prasidėjo rodosi niekada nenutrūkstančios kelionės po lietuvių kolonijas abiejose Amerikose, Europoje, Australijoje bei Azijoje. Orlaiviuose ir svečiose šalyse „skrajojantis vyskupas“ praleisdavo daugiau nei trečdalį greitai bėgančių metų mėnesių. Tuo pat metu vadovavo labdaringa veikla, parama lietuvių bendruomenėms besirūpinančiai draugijai „Lietuvių katalikų religinė šalpa“. Ypač smagu buvo išgirsti vyskupo, nuo Troškūnų, sveikinimo žodžius didžiųjų metų švenčių proga Amerikos balso bei Vatikano radijo bangomis. Ganytojas yra taikliai pažymėjęs, kad žmogus niekada nebuvo toks, taip žemai moraliai kritęs, toks vienišas, koks yra šiame kultūros ir technikos amžiuje. Džiaugėsi kuomet Lietuva tapo nepriklausoma ir pasiturinčių išeivių lietuvių suneštos lėšos ėmė plaukti į tėvynę.

Ypatinga buvo nuotaika, kuomet jau 1989 metais P. Baltakis po daugelio metų nevaržomai aplankė savo gimtąją Troškūnų parapiją, meldėsi istorinėje Švč. Trejybės bažnyčioje kartu su gausiai susirinkusiais kraštiečiais. Laimingos viešnagės tėviškėje akimirkos buvo ir pačiam ganytojui, laimingas jautėsi, kai galėjo pagelbėti lėšomis dideliems vienuolyno bei bažnyčios remonto darbams Troškūnuose. Kuomet vyskupas savo ganytojo pareigas perdavė taip pat anykštėniškų šaknų turinčiam prelatui Edmundui Putrimui, ir kai slegiamas senatvės sumanė sugrįžti gyventi į Lietuvą, troškūniečiai tyliai galvojo ir tikėjosi, kad garbus kraštietis galėtų apsigyventi ir Troškūnuose. Tačiau jis savo saulėlydžio namus susirado pas brolius pranciškonus Kaune.

Tėviškės pasaulis…

Dauguma Baltakio vaikų siekė mokslų, išvyko iš tėviškės, numatytam paveldėtojui toliau puoselėti, gražinti giminės gūžtą sutrukdė sovietinė okupacija. Baltakiai buvo persekiojami, galiausiai 1949 metų pavasarį ištremti į Sibirą, sodybą savo reikmėmis naudojo vietinis kolchozas, gyveno svetimi žmonės. Kuomet tėvynei nusimetus okupacinį jungą, atimtą turtą grąžino, iš buvusios pavyzdingos sodybos tebuvo pasilikę menki likučiai. Kadangi niekas iš vyresnių ir jaunosios kartos sugrįžti ir atgaivinti gyvenimą Latavėnuose nesiryžo, tai giminė nutarė likusius pastatus nugriauti. Taip teliko keletas senų medžių bei didelis prūdas vieškelio vingyje.

Laimei ta vieta buvo svarbi Latavos pakrančių dvasinį, pažintinį taką – stogastulpių kelią, kuriančiam Virginijui Stroliai, kuris pasitelkęs meistrą Valentiną Survilą pažymėjo vyskupo tėviškės vietą didingu koplytstulpiu. Jį 2011 metų lietingą rugpjūčio popietę pašventino Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, gėrėdamasis pažymėjo, kad čia tinka dvigubas šventinimas, nes pašventina tarsi du paminklus – žemutinę dalį su Šv. Pranciškaus Asyžiečio skulptūra ir antrąją su menišku kryžiumi. Žodį tarė žinomas pranciškonų vienuolis Astijus Kungys, tvirtai įsirėmęs basomis, sandalais apautomis kojomis į molingą žemę, išraiškingai gestikuliuodamas jis kalbėjo apie vyskupo Pauliaus paprastumą, pranciškonišką dvasią ir brolybės jausmą.