Sesutėms Ivetai, Monikai ir Rūtai Kruopytėms ypač smagu iš mokslų sugrįžus vėl į mergaitišką būrelį susispiesti.
Paslaptingas, kadaise labai didelis buvęs, jau XIX amžiaus viduryje čia buvę 100 gyventojų, dabar gi sumenkęs vos iki keliolikos žmonių, legendinės Latavos upelės pakrantėse sodybomis išsibarstęs Kiaušiagalio kaimas. Kadaise priklausęs ir Troškūnų valsčiui ir parapijai, nuo bene 1936-ųjų jau Andrioniškiui. Išgarsėjęs meškos pasaka ir legendiniais kovose su lenkais 1920 m. rudenį Troškūnų miestelyje žuvusiais šauliais.
Meškos pasaka
Kiaušiagalys savo mistinį vardą pelnė seniai, kai Lietuvos giriose, klaidžiuose Latavos pakrančių miškuose meškos gyvendavo. Pasak legendos, vieną gražią rudens dieną, tuomet, kai meškutės mažai miega, o atkakliai maistauja, riebalus žiemos miegui auginasi, jauna kaimo mergina – gal viena ar su pulkelių jaunesnių bei senesnių moteriškių – į klaidų raistą reikalingų ir naudingų spanguolių pasirinkti nuėjo. Gražios, jau raudonais šonais, didelės buvusios uogos – bus kisieliui, bus dažnokai užplūstančiam norui smaguriauti apmalšinti, bus suskaudus galvą į ausį kaip vaistą uogaitę įridenti. Bet susidūrė uogautojų keliai su meškos piktuolės takeliais. Gal bėgo, gal kas negyva apsimesti bandė, bet vis dėlto vieną mergelę lepeškojė aštrianagin glėbin sugavusi pridusino ir dantimis viršugalvį nukando. Po šito įvykio ir prilipo sodžiui vardas Kiaušagalys. Nebeliko nei tokių raistų, miškų, nei miškų, nei mergaičių veik nebeliko. O ir toms jau ne meškų, bet kitokių gyvenimo baisybių saugotis tenka.
Sodžiaus dvelksmas
Klevų didžiųjų vainikais, lapus sudrebindamas, tarsi kažkokią melodiją dievišku balsu sušnabždėdamas praskrieja vėjas. Keliūtės smėlis, ištuštėjęs gandralizdis. Gandrai gal jau dausose, o gal dar kelyje – kodėl niekas mūsiškiam gandrui kokios kameros, kokio daviklio paprasčiausio neįmontuoja, kad galėtų žmonės pamatyti, kada ir kur, ir kaip Kiaušagalio gandras į žiemavietes afrikines nukeliauja. Gal tuomet ir paaiškėtų, kodėl vaikų į kaimo sodybas nebeatneša?.. Kiek čia ir sodybų belikę, jau ne visos ir gyvybe alsuoja – kitos tik šiltamečiu ar šventamečiu savo duris, langines teatveria.
Legendinė gal net Lietuvai vardą dovanojusi Latavos upelė nūnai nuobodoku melioratorių kadaise iškastu, bet jau ganėtinai sulaukėjusiu, žolynais įvairiausiais užžėlusiu grioviu vos sruvena. O sako buvo kadaise didelė upė: plačiu slėniu putodama tolyn į dar didesnę upę savo vandenis plukdanti. Dabar tik atminties slėnis plačiausias tepasiliko. Pievomis derlingiausiomis žaliuoja, čia ganomos karvės nuo seno ypač daug gardaus pieno duodavo – tikras Pienagalys. Tokiu vardu tad ir dabar pievos dar pavadinamos, ir dabar dar karvė viena kita jų žolynais iki rudens sotinasi…
Kalnais kalneliais slėnis iš abiejų pusių tvirtai suspaustas, esti ir durpynų, su mintimi, kad dar ir ežeras nemenkas čia netoliese kadaise telkšojęs. Kalnų kalnelių grandinė iki pat Andrioniškio, iki pat Šventosios nubanguoja, neatrastais piliakalniais tėvynės pažinties trokštančius vilioja. Vienintelis atrastasis Mindaugo karalystės paslaptis atveria, nuolat istorikų romantikų patvirtinama žinia, kad čia ir niekur kitur valdovas ir buvo karūnuotas.
Istorijos žaidime nukirstas
Jokeris…
Ant pačios didžiausios dešiniojo kranto sodžiaus aukštumėlės, beveik jau prie šilo, stūkso Ignatavičių vienkiemis. Kuomet palataviais klajojau, žinių istorijos ieškojau dar visai tvirtas tebebuvo, nors gerokai į dešimtą dešimtį gyvenimo metų įkopęs Antanas Ignatavičius. Pats jis ir paporino nelabai linksmą pokario istoriją, kuomet 1952 m. gegužės 27-ąją klastinga priešo kulka pakirto veik paskutinį apylinkių partizaną Joną Marcinkevičių-Jokerį iš Zabelynės. Užklydęs tądien pas Ignatavičių su bendražyge, taip pat slaptinga miško gyventoja Brone Matuliauskaite-Rūta.
Susėdo porelė „stancijoje“ vaišintis ėmė, bet kažkaip juos čia esančius skrebai užuodė. Staiga atsivėrė durys ir pasipylė šūviai. Jokeris pakirstas kulkų neišgyveno. Visi žinovai ir istorijos mokovai iki šiol tvirtina, kad tuomet ne kas kitas, o Troškūnų skrebas Mieliauskas jį nušovęs. Rūta iš pistoleto ėmė pyškinti, už krosnies ar spintos užlindo. Teko pačiam šeimininkui baudėjų įbaugintam šnekinti ją, kad pasiduotų, kad sodybą apsiautę nelabieji nesumanytų trobesių deginti… Atsipūtė, atsiduso tai papasakojęs žmogus. Juk visaip galėjo atsitikti, dar ir vaikai maži buvę – mirtis arba Sibiro tremtis grėsė.
Šauliai, savanoriai narsieji
Kunigaikščių Lietuvos atmintis tauriausia, karžygiškas kraujas prigimtinis, nepriklausomybės viltis, gražaus gyvenimo viltis. Kovos už nepriklausomybė nuo pat 1918-ųjų iki 1920-ųjų užtrukusios, paskutinius priešus, kadaise sąjungininkus lenkus išstūmus, sutartį Suvalkuose pasirašius džiaugsmas per šalį nubangavo. Bet klastingas priešas tuoj pat ją sulaužė – tarsi nevaldomi generolo Želigovskio pulkai netikėtai į Lietuvą įsibrovė, didžiulį gabalą šalies teritorijos su brangiausia sostine Vilniumi atplėšė. Ties Širvintomis lietuviams pavyko juos stipriai sumušti, bet tuo metu į krašto gilumą prasiveržęs pulkininko Butkevičiaus raitelių eskadronas sumaištį kėlė, plėšikavo, taikius žmones žudė.
O štai Troškūnuose susirinkę šauliai sumanė pasipriešinti, neįleisti įsibrovėlių į jiems tikriausia pilimi spindėjusį miestą. Vyrų buvę keliolika, šautuvų – vos keli. Tą lemtingą rytmetį ir keli jauni bei narsūs vyrai iš Kiaušiagalio kaimo dar sutemose į Troškūnus nuėjo. Nuo Traupio pasirodžiusius raitelius apšaudė prie tilto per Juostą budėję sargybiniai, prasidėjo susišaudymas, keli šimtai lenkų gatvėmis pasipylė, šaulių būrį išblaškė, o štai penkis kardais kapojo bei sušaudė. Krito Petras Tubkevičius iš Stukonių, Petras Liktoras iš Gudelių bei trys iš Kaušiagalio: Jonas Budrevičius, Antanas Žarskus ir Antanas Meškeliūnas. Troškūniečius su didele iškilme palaidojo Vilniaus ir Vytauto Didžiojo gatvių sankirtoje, Šaulių sodelį įkūrė. O Kiaušiagalio vyrai buvo nugiedoti į Andrioniškio kapų kalnelį, jų tėviškės kaime paminklą ąžuolinį – Motiną Mariją Sopulingąją iš ąžuolo pastatyti verslininkas Virginijus Strolia pasirūpino. Troškūnuose gi lenta ant senosios gimnazijos sienos kovose už Vilnius žuvusius šaulius – savanorius mena ir Vilniaus ąžuolas tebežaliuoja. Tereikia dažniau į šias vietas vardan Lietuvos ir jos gynėjų susirinkti.
Sekmadienį, lapkričio 22-ąją, Troškūnų šauliai bus prisiminti Kiaušiagalio kaime prie Marijos Sopulingosios skulptūros 9 val. Čia prasidės jaunimo žygis per Pienagalį, Latavėnus, Mediniškius į Troškūnus. 12 val. – atminties valanda Troškūnuose.
