Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos klebonas, dekanas Petras BANIULIS teigia, kad žmonės pamiršta meltis už gyvuosius: "Kaip tradiciją priimam užperkamas šv. Mišias už mirusiuosius, bet lygiai tą patį galime ir turetume daryti už gyvuosius".
Apie šv. Velykų džiaugsmą ir jų prasmę, apie simbolius ir maldos reikšmę „Anykšta“ kalbėjosi su Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos klebonu, dekanu Petru BANIULIU. Paklaustas, ar malda už kitą turi didesnę galią nei malda už save, klebonas teigia: „Tai gal tik skamba kilniau, melskimės ir už save, galbūt už mus niekas nesimeldžia…“
– Verbų sekmadieniu prasideda Didžioji savaitė. Kuo ji ypatinga visam krikščioniškam pasauliui lyginant su septynias savaites trunkančiu Gavėnios laikotarpiu?
– Pirmiausia, apie patį Verbų sekmadienį. Mes ne visi žinom, ką tą dieną švenčiam. Einam į bažnyčią, nešamės kadagio ir „kačiukų“ puokštelę, bet ar galim sau, savo vaikams paaiškinti, kodėl tai darom. Verbinės arba vakarų pasaulyje vadinamasis Palmių sekmadienis turi istoriją. Tai Kristaus garbingo įžengimo į Jeruzalę prieš kančią prisiminimas. Evangelijoje rašoma, kad iš didžios pagarbos Mesijui žydų minios klojo jam po kojomis palmių šakas iš šaukė: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“
Per tris Didžiosios savaitės dienas buvo įsteigti net du Sakramentai – tai Švč. Sakramentas ir Kunigystė.
Šv. Velykos yra pradžių pradžia, krikščionybės centras, svarbiausia šventė. O šv. Velykų užuominos jau yra Senajame testamente. Kai žydų tauta buvo ištremta į Egiptą ir po 40 metų klajonių grįžo į savo žemę. Tai dar vadinama pascha – išėjimu, perėjimu, grįžimu.
– Ar galima kelti klausimą, kuri šventė Bažnyčiai yra svarbesnė – šv. Kalėdos ar šv. Velykos?
– Pats krikščionybės pagrindas yra nuo šv. Velykų. Kadangi tai yra mirtis ir prisikėlimas. Jeigu nebūtų mirties, nebūtų ir prisikėlimo.
– Verbų sekmdienį namo parnešta pašventinta kadagio šakelę, Didįjį Šeštadienį šventinama ugnis ir vanduo. Senajame kaime tai buvo laibai svarbūs simboliai – kiekvienoje tikinčioje šeimoje būta ir verba, ir šventinto vandens ir žvakė. Ar šiems dalykams mes, šiuolaikiniai žmonės, dar teikiam prasmę?
– O gi tokią reikšmę, kokią tu pats jiems suteiki. Jeigu tau verba yra tik paprasta šakelė, ji nepašventinta – tai nieko ir nereiškia. Lygiai tas pats su žvake ir vandeniu. Reikia tikėjimo.
Anksčiau šiems simboliams buvo teikiama kur kas didesnė reikšmė, nes žmonės tikėjo – pavyzdžiui, šventinta iš bažnyčios parsinešta ugnimi žmonės apsmilkydavo namus, tvartus, gyvulius, grūdus, rytą užsidegdavo verbą — kadagio šakelę ir smilkydavo namus bei gyvulėlius arba stengdavosi ugnį „gyvą“. išsaugoti iki Sekminių.
Vandeniu šventindavo lauką, sodybą, sodą, kiemą, trobą, tvartą, daržinę, klėtį, įpildavo į šulinį, kad Dievas namus saugotų nuo perkūno ir kitų nelaimių, kad kenkėjai nepultų augalų, kad būtų geras derlius. Šventintu vandeniu apšlakstydavo ir gyvulius.
Seniau ugnis į namus būdavo nešama indelyje, skardinėje prabadytais šonais, netgi kempinėje… O dabar tiesiog žmonės šventina degtukus ir juos, kaip ugnies simbolį, nešasi į namus.
Visą interviu su klebonu P. BANIULIU skaitykite šeštadienio „Anykštoje”
