Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atliko pakartotinį tyrimą dėl SSR KGB inkriminuotų veiklų paskutiniam Aukštaitijos partizanui Antanui Kraujeliui. Tyrime nustatyta, jog nėra jokių įrodymų, kad partizanas A. Kraujelis yra žudęs taikius gyventojus.
Šių metų spalį du Kovo 11-osios akto signatarai Aloyzas Sakalas ir Jurgis Jurgelis kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC) panaikinti kario savanorio statusą A. Kraujeliui-Siaubūnui. Jų teigimu, šis statusas partizanui suteiktas neatsižvelgus į faktus apie A. Kraujelio taikių gyventojų žudymą, kuo jis pažemino partizaninio pasipriešinimo vardą.
Prašyme nurodyta, jog Lietuvos ypatingajame archyve yra dokumentų, patvirtinančių, kad A. Kraujelis nužudė 11 civilių gyventojų, be to, yra liudijimų, kad jis yra nužudęs ir daugiau civilių. Anot jų, rezonansinis yra partizanų rėmėjų Leokadijos, kuri tuo metu laukėsi, ir Prano Gečių nužudymas 1949 m. lapkritį jų vaikų akivaizdoje. Vėliau paaiškėjo, jog L. ir P. Gečiai neišdavė partizanų ir jiems buvo suteiktas laisvės kovų dalyvių teisinis statusas.
Ketvirtadienį išplatintoje papildomo tyrimo ataskaitoje nurodoma, kad išanalizuoti septyni epizodai, kuriuose SSR KGB kaltino dalyvavus A. Kraujelį. Daroma išvada, jog šiuose epizoduose minimi žuvę asmenys, išskyrus Gečių šeimą bei V. Lapušauskienę, nelaikytini taikiais ar neutraliais gyventojais – tai apylinkės pirmininkas, kolūkio pirmininkas ir pavaduotojas, Komunistų partijos srities komiteto narys ir atstovas, Švietimo skyriaus vedėjas, pirminės komjaunimo organizacijos sekretorė. Ataskaitoje rašoma, kad dėl gyventojams ir partizanams priešiškos veiklos nužudyti asmenys plačiąja prasme laikyti sovietinės okupacijos aukomis, kurių žūtis sąlygota okupacijos ir aneksijos.
Teigiama, jog nėra patikimų, akivaizdžių ir nekeliančių abejonių įrodymų, kad A. Kraujelis nužudė taikius gyventojus. Anot tyrimą atlikusių specialistų, įrodymai turi nekelti abejonių ir negali remtis tik KGB-MGB apkaltinamaisiais dokumentais. Dėl neteisėtos veiklos A. Kraujeliui pareikšti kaltinimus tuomet turėjo teisę ne KGB, o teisėtas – Lietuvos partizanų Karo lauko teismas. Duomenų, kad A. Kraujelis būtų veikęs savavališkai ar piktnaudžiautų savo padėtimi, dėl ko partizanų vadovybė būtų turėjusi priekaištų, nėra.
„Atliktas archyvinių ir kitų duomenų tyrimas leidžia daryti tvirtą išvadą, kad nėra jokių įrodymų, kad Antanas Kraujelis yra žudęs taikius gyventojus. Priešingai – partizanas Antanas Kraujelis vienintelės teisėtos valdžios sovietų okupuotoje Lietuvoje – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio – karys, iki gyvenimo pabaigos nesulaužęs duotos Tėvynei partizano priesaikos”, – rašoma tyrimo išvadose.
LGGRTC tyrimą atliko specialistai Gintaras Šidlauskas ir Laima Petrauskienė.
Vienas paskutiniųjų Lietuvos partizanų A. Kraujelis (slapyvardžiai Pabaisa, Siaubūnas) antrosios sovietinės okupacijos pradžioje tapo partizanų ryšininku, 1948 m. tapo Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanu. 1965 m. kovą Utenos rajone sovietų karinės operacijos metu buvo apsuptas, sužeistas ir nenorėdamas patekti į nelaisvę, nusišovė.
1997 metais Lietuvos partizanui A. Kraujeliui suteiktas teisinis kario savanorio statusas (po mirties), 1998 metais – vyresniojo leitenanto laipsnis, 1998 m. gegužės 19 d. jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus III laipsnio ordinu.
2009 m. po beveik 11 metų vykusio tyrimo Panevėžio apygardos teismui perduota byla dėl partizano A. Kraujelio žūties. Prokurorai byloje nustatė dešimt asmenų, kurie, būdami sovietinių struktūrų, siekusių fiziškai sunaikinti pasipriešinimo sovietų okupacijai ir okupaciniam režimui dalyvius, atstovai vykdė genocidą ir nulėmė Lietuvos partizano žūtį. Teismui perduoti keturi kaltinamieji, tarp jų ir pirmasis po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis.
2011 m. Panevėžio apygardos teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą (KT) su prašymu išsiaiškinti, ar Baudžiamojo kodekso straipsnis dėl genocido ta apimtimi, kad jame numatyta baudžiamoji atsakomybė už genocidą prieš visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atitinka Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas dėl nepriklausomo ir nešališko teismo. Šiemet kovą KT paskelbė, kad Baudžiamajame kodekse nustatytas reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.
M. Misiukonis šiuo metu yra vienintelis baudžiamojoje byloje gyvas likęs kaltinamasis. Prokurorai jį siūlo pripažinti kaltu dėl genocido ir skirti šešerių su puse metų laisvės atėmimo bausmę.
