Lietuvos žemdirbiai už laikomus senų veislių gyvulius ir paukščius gali gauti Europos Sąjungos (ES) finansines išmokas.
Lietuvos žemdirbiai už laikomus senų veislių gyvulius ir paukščius gali gauti Europos Sąjungos (ES) finansines išmokas.
Pagal ES reglamentinę nuostatą, išmoka negali viršyti 200 eurų už
genofondinį gyvulį. Tokie išmokų dydžiai nėra pakankami, jie
nekompensuoja visų ūkininko patiriamų nuostolių, tad senųjų veislių
gyvulių ir gyvulių laikytojų mažėja.
Pasak Žemės ūkio
ministerijos Bendrosios rinkos organizavimo departamento
Gyvulininkystės ir veterinarijos skyriaus vedėjo Aleksandro
Muzikevičiaus, kai kurios senosios Lietuvos gyvulių ir paukščių veislės
jau yra išnykusios, o kitos, tokios kaip žemaitukų veislės arkliai,
vietinės kiaulės su karoliukais, šėmi ir baltnugariai galvijai,
vietinės šiurkščiavilnės avys, vištinės žąsys, buvo atsidūrusios ties
išnykimo riba. Dėl sparčios žemės ūkio plėtros ir pokyčių rinkos
ekonomikos erdvėje labai aukšto produktyvumo specializuotos žemės ūkio
gyvulių ir paukščių veislės išstūmė vietines, kurios ir atsidūrė ties
išnykimo riba.
Nuo 1995 m. lietuviškos veislės: žemaitukai,
stambieji žemaitukai, Lietuvos sunkieji arkliai, šėmieji ir
baltnugariai galvijai, vietinės šiurkščiavilnės avys, Lietuvos vietinės
kiaulės, vištinės žąsys – įtrauktos į FAO (Tarptautinės maisto ir žemės
ūkio organizacijos) įsteigtą Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės
duomenų banką ir į saugotinų pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą.
Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos duomenimis,
Lietuvoje yra išlikę žemaitukų veislės arklių (įskaitant stambiuosius
žemaitukus) – 334; Lietuvos sunkiųjų arklių – 493; Lietuvos šėmųjų
galvijų – 164; baltnugarių galvijų – 161; Lietuvos juodmargių galvijų
(senojo genotipo) – 347; Lietuvos žalųjų galvijų (senojo genotipo) –
103; Lietuvos baltųjų kiaulių (senojo genotipo) – 1016; Lietuvos
vietinių kiaulių – 45; Lietuvos šiurkščiavilnių avių – 78; Lietuvos
juodgalvių avių (senojo genotipo) – 1780; vištinių žąsų -335.
Iki įstojimo į Europos Sąjungą genofondo išsaugojimas buvo remiamas iš
nacionalinio Kaimo rėmimo fondo pagal Gyvulių veislininkystės rėmimo
taisykles. Šią paramą sudarydavo tiesioginės išmokos senųjų veislių
gyvulių ir paukščių laikytojams, taip pat buvo remiami vadinamieji
"branduoliai" – pagrindinės bandos, kurios yra Lietuvos gyvulininkystės
institute, valstybės įmonėje "Šeduvos avininkystė", valstybės kapitalo
žirgynuose ("Vilniaus žirgyne", "Nemuno žirgyne" ir "Sartų žirgyne").
Įstojus į Europos Sąjungą, genetinių išteklių išsaugojimą imta
finansuoti iš ES lėšų pagal Kaimo plėtros 2004 -2006 metų plano
priemonės "Agrarinė aplinkosauga" Retų veislių gyvulių ir paukščių
programą bei pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos
priemonės "Agrarinės aplinkosaugos išmokos" programą "Nykstančių
Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas".
Pagal šias programas senųjų veislių gyvulių ir paukščių laikytojams
mokamos kompensacinės išmokos. Taip ūkininkams kompensuojami
nuostoliai, kuriuos jie gali patirti dėl, sakykim, senųjų veislių
gyvulių mažesnio produktyvumo.
Vienas iš pagrindinių
dalyvavimo programoje reikalavimų – nuo sutarties su Nacionaline
mokėjimo agentūra pasirašymo datos bent penkerius metus nemažinti
laikomų gyvulių skaičiaus.
Kompensacinės išmokos išmokamos
kitais metais po tų metų, kuriais buvo pasirašyta sutartis su
Nacionaline mokėjimo agentūra, ir vėliau kasmet, jeigu praėjusiais
metais buvo išlaikytas nykstančių veislių gyvulių skaičius.
