Liko tik dvaro šuo („Aukštaitiškas formatas“ Nr.96)

Anykščių rajone, Viešintų seniūnijoje esantis Pelyšų dvaras sovietmečiu buvo tapęs kolūkiečių daugiabučiu. Prie 1823 metų statybos rūmų kolūkis prilipdė baltų plytų priestatą, kuriame buvo įrengta katilinė ir dušas.
Rūmai grąžinti paskutinių savininkų palikuonims, o vienas iš jų – 96-erių Klemensas Sankauskas – iki šios vasaros pradžios dar gyveno dvare.

Fotografuojasi jaunavedžiai

„Aukštaitiško formato“ žurnalistams vasarą atvykus į Pelyšas, K. Sankausko ten jau nebuvo – kaimynai sakė, kad dvarininkų palikuonį vaikai išsivežė pas save, į Panevėžį, o jų paprašė prižiūrėti šuniuką ir šiltnamį.
K. Sankauskas buvęs dvaro simboliu. Pasifotografuoti prie dvaro užsukdavę vestuvininkai, dvarininkas juos mielai priimdavęs ir pozuodavęs fotografams.
Pirmasis rūmų įspūdis, švelniai tariant, nėra labai geras – „nutarybinti“, suniokoti rūmai. Tačiau panašu, kad jie nėra suniokoti negrįžtamai, o nuotraukoms galima susirasti reikiamą kampą.

Valdė gretimus dvarus

Pelyšos dvaro rūmai pastatyti 1823 metais. Savininkas tuo metu buvo Ukmergės pavieto ribų teisėjas Jonas Durasevičius ir jo žmona Otilija Bilevičiūtė (abu palaidoti Papilių kaimo kapinėse).
Stačiakampio formos tinkuoto mūro rūmai vienaaukščiai, viename jų šone prie vienaaukštės dalies priglaustas dviaukštis rizalitas, užsibaigiantis šiaurės vakarų fasade dviem bokšteliais. Išliko beveik autentiškas vidaus išplanavimas. Išilginė kapitali siena dalija pastato vidaus erdvę į dvi dalis. Išlikę interjero fragmentai vestibiulyje (laiptai) ir rizalito patalpose (sienų ir lubų dekoras).
XX a. pradžioje Pelyšos dvaro savininkais tapo Sankauskų šeima. 1932 metais vienas iš keturių Pelyšų dvaro valdytojų Sankauskų – Bronislovas – centrinių dvaro rūmų pastato dalį bei 38,04 žemės pardavė Aleksandrui Klimavičiui.
Bajorų Durasevičių (Durasovų, Durasų) giminė Rusijoje žinoma nuo XV amžiaus. Ji Ukmergės apskrityje įsikūrė XVIII amžiaus pabaigoje, o 1805 metais dokumentais pasitvirtino savo bajorystę, turėjo herbą „Odrovonž“. XIX amžiuje Durasevičiai valdė keletą dvarų – taip pat ir vienas šalia kito įkurtus Pelyšų ir Antalinos dvarus. XX amžiaus pradžioje Durasevičiai pardavė ir Pelyšų, ir Antalinos dvarus.
Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomas dokumentas, kuriame išvardyti Vladislovo Durasevičiaus piniginiai įsipareigojimai, ten minimi ir Teodoro Bielevičiaus 1819 ir 1821 metais išduoti Pelyšos dvaro skolos dokumentai Troškūnų bernardinų vienuolynui ir Vilniaus Basiesiems karmelitams.

Svarbiausia, kad rūmai nesugriūtų

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio-Utenos teritorinio skyriaus vedėjas Arūnas Giraitis „Aukštaitiškam formatui“ dėstė, kad dvaro vertė tiesiogiai priklauso nuo jo struktūros vientisumo.
„Savo darbe vadovaujuosi šiuo principu – nekilnojamosios kultūros vertybės, sudarančios šalies funkcinę kraštotvarkinę kultūros paveldo struktūrą, yra bendrosios kraštovaizdžio formavimo politikos objektas. Dvaras yra tradicinio Lietuvos kaimo kraštovaizdžio ir apgyvendinimo sistemos esminis elementas ir vienas iš pagrindinių kraštotvarkos objektų, neskaidoma urbanistinė-gamtinė struktūra bei kraštovaizdžio architektūros darinys. Juk ir vienas neišsiskiriantis statinys formuoja sodybos visumos planinę tūrinę erdvę ir yra svarbus komplekso komponentas, kurį praradus dvarų sodybų struktūros nuvertėja. Šiuo metu daugelis dvaro sodybų teritorijų yra suskaldytos smulkiais žemės sklypais. Pernelyg smulki nuosavybės struktūra istoriškai vientisuose nuosavybės objektuose kartais veda prie konfliktų dėl teritorijos. Nebelieka subjektų, suinteresuotų išsaugoti buvusių dvarų sodybų vientisumą, vieningai jas naudoti ir tvarkyti“, – dėstė A. Giraitis.
Jis nurodė, kad, vykdant dvarų inventorizaciją, 1991 metais buvo sudarytas Pelyšų, Papilių, Durasų dvaro sodybos teritorijos ribų planas.
Skelbiant Valstybės saugomu objektu, 2005 metais vertingais elementais buvo pažymėti tik dvaro rūmai. Teritorijos ribų plotas buvo 1,17 ha. Sovietų laikais buvo keista rūmų stogo danga, viduje atsirado naujų pertvarų. Vestibiulio laiptai atitverti pertvara. Vėliau, tikslinant vertingąsias savybes, teritorijos ribų plotas buvo sumažintas iki 0,3338 ha.
Pasak Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio-Utenos teritorinio skyriaus vedėjo, Pelyšų dvaro situacija nėra pati blogiausia, bent jau grėsmė jo visiškam sunaikinimui nekyla. „Mes dvarų savininkų neverčiame jų tvarkyti. Svarbu, kad rūmai būtų konservuoti ir negriūtų. O jeigu žmogus nori kažką daryti, parodome, kur gauti lėšų. Bet vėlgi svarbiausia, kad savininkas domėtųsi, norėtų ir turėtų idėjų“, – aiškino A. Giraitis.
Pasak paveldosaugininko, lėšomis disponuoja ir pats Kultūros paveldo departamentas, tačiau sumos, kurias galima gauti iš departamento, nėra didelės, sumos greičiau tinkančios konservavimui, o ne rūmų rekonstrukcijai.

Giminė sunyko

Nepavyko rasti informacijos kodėl abu gretimus dvarus – Pelyšų ir Antalinos – XX amžiaus pradžioje Durasevičiai pardavė. Taip pat nėra aišku, kaip Pelyšų dvaras atsidūrė Durasavičių rankose. Pagal vieną iš versijų, šio dvaro žemės galėjo būti Otilijos Bilevičiūtė Durasevičienės kraitis.
Dvarininkai, paprastai plėsdami valdas, supirkinėjo žemę, tačiau dvarų vieno šalia kito nestatė, nes papildomos infrastruktūros išlaikymas kainavo pinigų.
Neradome aprašymų ir apie Durasevičių giminės likimą. Mūsų kalbinti pašnekovai svarstė, kad, matyt, likimas nebuvęs geras, todėl apie tai ir nerašoma. Gal gėrė, gal lošė iš pinigų…
Panašu, kad ir Antalinos, ir Pelyšų dvarai buvo įkeisti bankams, todėl jie ir išslydo iš Durasevičių rankų.