Logika: „Visiška tuštybės mugė. Knygai apie A.A. Aldutę Daugilytę tūkstančio eurų nedavė. o Aldutė, kuri kad Obelevičių meru išrinktų kryžium gulė, jo plakatus nešiojo. Bet numirė Aldutė ir jau niekam jos nereikia. Savivaldybė visokiems svetimiems komerciniams renginiams pinigus taško, kai tokie festivaliai kituose rajonuose savivaldybėms primoka up leidimą naudotis vieta. Net Troškimams kur aukšto lygio pasirodymai ir kuriuos rengia savi troškūniečiai taip pat duoda mažiau, negu ,,Purpuriniam vakarui“. Kažkaip negražiai atrodo šitie konservatorių bajeriai skirstant biudžeto pinigus”.

esmė ne ta, davė ar nedavė šiai knygai pinigų. Kol ji neparengta, tai nežinia kam duoti „iš lempos”. Esmė ta, kad seniai jau nebematom mero vertybinių pagrindų, vertybinių nuostatų, moralinių įsipareigojimų, o tik šaltą apskaičiavimą, einant su tuo, su kuo naudinga, kas duos balsus, kas leis laimėti rinkimus, vėl gauti postą. Čia ju nebe vertybės, o grynas pragmatizmas. Štai grubiausiu būdu atėmė iš bibliotekos dalį patalpų, kurios jai gyvybiškai reikalingos, specialiai bibliotekos skyriams sukurtos. Ir ką – nieko. Kam noriu, tam duodu, tai atidavė Anykščių Lolašvili sūneliui, nes reikia auras visiems gražinti, nes reikia jaunimui įsiteikti, gauti jų balsus. Kas ta vieno garsiausių Lietuvos istorikų Antano Tylos personalinė biblioteka, padovanota Anykščiams – tegu guli rusyje, tegu pūva, nors ji – išskirtinės vertės, o profesoriaus nuopelnai gimtinei – milžiniški. Tai ne mero popsinės knygelės, parduodamos maksimoje, tai nacionaliai istorijos pamatiniai veikalai. Meras spjovė Tylai į veidą ir ką, kas drįs ką pasakyti? Visi zuikiai bijo.

Jeigu būtų iškrypėliu eitynės,tai dar daugiau duotų babkiu , konservatoriu vertybes juk.