Lovatiesę nuausdavo per dieną

Veronika Limbienė – viena paskutiniųjų tautodailininkių Anykščiuose, tebemokančių austi. Nors spintoje jau seniai paruošti „smerčiai rūbai“, garsioji audėja nusiteikusi itin optimistiškai, daug juokiasi ir, būdama 87-erių, augina pomidorus, išsikasa sodelyje pasodintų bulvių ir net laiko vištas, kurių kiaušinus išdalija.

Ligoninėje – anekdotai

„Šitais dalykais niekas nebeužsiima, o aš dariau ir verbas, ir sodus, šiaudų kepures, lėles, ne tik audžiau. Apie mane daug kas rašė – turiu visą krūvą laikraščių. Iš mūsų, tautodailininkų, jau daug ko nebėra, o naujų neatsiranda – tingi. Va, staklės stovi, niekaip neparduodu, niekam nereikia. O kaip būdavo gražu – lovatiesėmis užtiesta ir lova, ir televizorius austais rankšluosčiais papuoštas, pagalvėlės aprengtos“, – kad tautodaile užsiimti niekas nebenori, apgailestavo V. Limbienė ir akcentavo, kad dar visai neseniai, kai buvo sveikatos, viską pati pasidarydavo: – Nėra to darbo, kurio nemokėčiau – viską pati pasidarydavau, net „Žigulį“ pasitaisydavau. Tris mašinas „suvažinėjau“ – man vairavimas buvo silpnybė, draugių pilna – visą Lietuvą išvažinėjom. Dar ir dabar garaže mašina stovi – kaip relikvija. Juokiuosi – gal karas bus, tai važiuosiu į mišką – akumuliatorių esu atjungus, užsikurčiau“.

„Ir smerčiai rūbus turiu, laidosiuos su savo, net karūnėlę pasidariau – viską, kaip turi būti. Įdėjau į sekciją ir užrašiau: „smerčiai rūbai“, – kalbėjo moteris bei parodė į telefono numerį, priklijuotą prie šaldytuvo, kuriuo reikia paskambinti mirties atveju. – Viena gyvenu, man jau 87 metai, smerties nebijau, o kad žmonės žinotų, kur pranešti, pasirūpinau.“

V. Limbienė prisipažino, kad nuo audimo sudilo jos kelių sąnariai, dėl to moteris sunkiai eina, kenčia skausmą, bet guostis nemėgsta.
„Gulėjau neseniai ligoninėje, bet apie ligas gi nekalbėsi – anekdotus pasakodavom. Gydytojai sakė, kad pas mus – linksmiausia palata. Kad ir skauda, juokai viską nugali. Nepasiduodu, nereikia palūžti ir visiems pasakoti, kur tau skauda. Reikia tylėti, nes niekam skundai neįdomu. Viską pasidarau, obuolių sulčių išsispaudžiau. Pomidorams va, ant palangės, stiklainiai džiūsta“, – optimizmo nestokoja tautodailininkė ir atskleidė paslaptį, kad pati esanti iš ilgaamžių giminės – štai pusbrolis skaičiuoja 93-čius metus, pusseserė – 96-tus. Gyvas ir brolis, dvejais metais vyresnis, tik jau visai be sveikatos.

Nusipirko dviratį

V. Limbienė pasakojo, kad jos vaikystė buvo nelengva, keturi vaikai anksti liko našlaičiais – mergaitė tebuvo penktoje klasėje, kai reikėjo išmokti pasirūpinti ir savimi, ir ūkiu.
„Teko ir arti dvejetu arklių, ir pjauti – nuo pat mažų dienų sunkius darbus dirbti. Norėjau įstoti į mokyklą pardavėja dirbti, bet visas priėmė tik iš miesto, iš kaimo – ne. Bet dėstytojas mane Kaune pasiliko berniukų prižiūrėti, o paskui atidavė mane kitiems už tarnaitę“, – septynias klases tespėjusi pabaigti V. Limbienė nesnaudė ir ėmė austi rankšluosčius. Už uždirbtus pinigus nusipirko dviratį, laikrodį – taip pradėjo gyventi.

„Mano mama ausdavo, todėl nuo vaikystės tai mane traukė. Tėtė irgi buvo nagingas, viską pasidarydavo. Ir aš, matyt, tą gyslelę turėjau – būdama septynerių, numezgiau tėtei pirštines – pasiėmiau knygą, pažiūrėjau raštą ir žvaigždę išmezgiau. Tėtė net kaimynams gyrėsi.

Esu sukūrusi apie 60 raštų – užeina mintis, pabraižai, vėl audi. Esu visiška savamokslė, o audžiau viską: ir užuolaidas, staltieses, lovatieses. Būdavo, atsikeliu 6 ryto ir iki 11 vakaro padarau lovatiesę. Siūlai geriausi – lininiai. O stakles anuomet nusipirkau už 100 rublių“, – kaip ėmė austi, „Anykštos“ skaitytojams pasakojo V. Limbienė.

Žaliavą augino pati

Tautodailininkė sakė ne tik audusi, labai mėgo ir šiaudinius dirbinius daryti: „Šiaudus reikia sukarpyti, sušlapinti, reikia vielos – viską reikia suruošti. Javus šiaudams pati sėjau, 15 arų turėjau. Samdydavau žmones, kad padėtų sukarpyti – dar ir dabar pilnas dėžes turiu paruoštų. Mano šiaudiniam rankinukui gal 50 metų yra. Rankinuką, krepšiuką sunku padaryti, nes labai sunku adatą prabesti, susiūti. Tokius krepšelius parduodavau po 50 litų. Šiaudinės skrybėlės 20–30 metų tarnauja – nieks joms nenutinka. Austoms užuolaidoms irgi daugiau nei 40 metų, o joms nieko neatsitiko, „nenužilo“, – javų varpų raštais austas užuolaidas, puošiančias kambarį, demonstravo auksarankė.

V. Limbienė sakė ir lėlytes iš vilnos darydavusi, bet jas kandys ėsti pradėjo – tuomet lėles pamėginusi pagaminti iš porolono, o taip dar gražiau išeidavo. Belikdavo tik aprengti – suknytes, žinoma, pasiūdavo pati.

Daugiausia pirkėjų – iš užsienio

„O kiek užsieniečių pas mane atvažiuodavo, kiek užsisakydavo! Ausdavau dailiai, žmonės, būdavo, net trejus metus laukia, kol jiems eilė prieina. Namą pasistatėm, galima sakyti, iš mano rankų. Užsieniečiams darbus parduodavau daug brangiau. Už lovatiesės išaudimą man mokėdavo 8 rublius, o užsieniečiai – 18. Nežinau, kaip jie mane susirasdavo – vienas parsivežė, kiti sužinojo. Esu nuaudusi ministerijai šiaudines servetėles. Vilniuje mes buvom trys audėjos ir beveik visi mūsų darbai iškeliaudavo į užsienį“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė ir papasakojo, kad vėlesniais laikais norvegų visas autobusas buvo atvažiavęs ir po 200–300 eurų už lovatiesę mokėjo.
„Paprastai lovatiesę už 120 eurų parduodavau, užuolaidas – už 150–200 eurų. Kai vyras numirė, ir nebeaudžiu, tik kepures dar padarau – pardaviau dar kelias po 15 eurų. Savo darbais prekiaudavau prie Puntuko akmens – prisidarydavau per žiemą angeliukų, visokių darbelių ir parduodavau vaikams po litą, du. Kaziuko mugėse taip pat tekdavo prekiauti, į įvairias parodas važiuoti. Šešerius metus pati parodas organizuodavau“, – pasakojo V. Limbienė bei pridūrė, kad yra tekę ir vaikus tautodailės amato mokyti – jie atvykdavo tiek pas ją pačią, tiek mokyklose mokydavo.

Globotinė apvogė

Pašnekovės pasiteiravus, kokie keliai atvedė į Anykščius, V. Limbienė pasakojo:
„Pati esu „iš pa Utenas“, o Anykščiuose atsiradau paprastai – man labai patiko šitas miestas, buvo trauka. Utenoje ištekėjau, ten bute pagyvenome penkerius metus, kad gautume sklypą, tada Anykščiuose statėm namą: būdavo, pati po 50 kg cemento maišus tampau, kai vyras į komandiruotę išvažiuoja. Taip pasigadinau savo sveikatą, vaikų nebegalėjau susilaukti… Užtat mane pirmas vyras pametė, – nutilo moteris… – Su juo išgyvenau 13 metų, su antruoju – 36. Jo jau 13 metų nebėra, karaliauju viena“, – tačiau prisipažino turinti simpatiją – 91-erių sulaukusį vyro draugą, kuris ir medaus atveža, ir vairuoja pats, ir dažnai V. Limbienei paskambina: „Juokaujam, kad esam telefoniniai meilužiai“, – kvatojo tautodailininkė.

Nors savo vaikų Dievas nepadovanojo, V. Limbienė su vyru Romu vis tik bandė tapti tėvais mergaitei iš prieglaudos: „Ji buvo iš dešimties vaikų šeimos – devynerius metus ja rūpinomės, buvo gražiausiai aprengta, visur su vyru ją vežiodavomės, bet deja, jai kažko trūko – apsivogė ir pabėgo… Dabar jai 38 metai suėjo, žinau, kad Anglijoj gyvena, geria…“ – pasakojo Anykščių tautodailininkė Veronika Limbienė.