Rugsėjo 14 dieną, šeštadienį, Svėdasų seniūnijos Malaišių kaime vyko jau 16-osios Vaižgantinės, skirtos paminėti čia gimusio rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto 155-ąsias gimimo metines.
Šventės metu Kauno Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų profesorei Gitanai Vanagaitei buvo įteikta Juozo Tumo-Vaižganto premija, o Vaižganto mažosios premijos „Už nuopelnus Svėdasų kraštui“ laureatu tapo svėdasiškis verslininkas Petras Baronas.
G. Vanagaitei Juozo Tumo-Vaižganto premija įteikta už J. Tumo-Vaižganto asmenybės ir kūrybos analizę monografijoje „Vaižganto asmuo ir kūryba: krikščionybės ir modernybės sąveika“, kurią praėjusiais metais išleido VDU leidykla.
J. Tumo-Vaižganto premiją, kurią šiais metais įsteigė Anykščių rajono savivaldybė, Lietuvos rašytojų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija, įteikė Anykščių rajono savivaldybės meras Kęstutis Tubis, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė ir Lietuvos žurnalistų sąjungos bei Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos pirmininkas Dainius Radzevičius.
K. Tubis savo sveikinimo kalboje paaiškino, kaip savivaldybė šiais metais nusprendė prisidėti prie premijos steigimo.
„Pernai metais, kai buvo įteikiama premija Rašytojų sąjungos patalpose, mes pasikalbėjome Birutės Jonuškaitės kabinete, kad ta premija nelabai solidi tapo, trys šimtai eurų, ir pagalvojome, kad ji turėtų būti šiek tiek svaresnė, nes visuomenė vystosi, ekonomika tai auga ir nelabai solidu įteikti tokią premiją, nors iš pradžių ji atrodė visai verta dėmesio. Pasikalbėję nutarėme, kad reikėtų priimti sprendimą Anykščių rajono savivaldybei dalyvauti šiame procese ir būti svariu dalininku“, – apie premijos padidinimą iki 1300 eurų kalbėjo meras.
B. Jonuškaitė pasakojo važinėjanti po literatūrinių premijų įteikimus ir sakė, kad „Vaižganto atlaidai“ visada būna patys gausiausi.
Vaižganto literatūrinės premijos laureatė G. Vanagaitė kalbėjo:
„Amžininkų atsiminimuose iškylantis Vaižganto paveikslas: judrus, visada geros nuotaikos, visur noriai dalyvaujantis, dažnai panašus į keistuolį entuziastą. Ir ši Vaižganto gyvenimą charakterizuojanti įvykių ir įspūdingų rezultatų gausa, leidžianti jį lyginti su legenda ar herojumi, į antrąjį planą yra nustūmusi jo pastangas – man atrodo, patį svarbiausią ir įstabiausią Vaižganto gyvenimo aspektą, nes visas jo gyvenimas buvo nuolatine ir sąmoninga pastanga“.
„Anykšta“ paklausė laureatės, kaip atsirado idėja rašyti būtent apie šį lietuvių literatūros klasiką.
„Vaižgantas yra keliaklodis, gelminis. Kol randi tą tokią teisingą prieigą, kuri neiškreiptų, neapsaldintų, o parodytų tą tikrąjį Vaižganto asmenį ir laikyseną, užtrunka labai ilgai. Aš apie jį tiesiog dėsčiau jį savo studentams, ir taip atsirado tas darbas“, – teigė profesorė.
16-osios Vaižganto mažosios premijos „Už nuopelnus Svėdasų kraštui“ laureatu tapo Petras Baronas už Svėdasų dvaro atstatymą savo lėšomis, kultūros renginių rėmimą bei Svėdasų meno galerijos Svėdasų bibliotekoje įsteigimą bei statomus partizanų atminimo paminklus Svėdasuose. Šią premiją steigė Svėdasų seniūnija ir Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys“.
Laureatas savo kalboje dėkojo žmonėms, kovojusiems už Lietuvos laisvę. „Aš negalvoju, kad čia yra kažkoks ypatingas nuopelnas, nes tie, kam mes statom tą paminklą, yra daugiau nusipelnę. Tai žmonės, kurie dėl mūsų žemės laisvės kovojo. Ta karta, kuri bandė kovoti už laisvę. Dabar mūsų karta turim prisiminti tuos didvyrius ir atstatyti socializmo sugriautą Lietuvą.“
Kalbą renginyje sakė svėdasiškis, Viešintų ir Andrioniškio parapijos klebonas Ričardas Banys, kuris, prisimindamas savo kraštiečio Juozo Tumo-Vaižganto drąsą, kvietė žmones nebijoti reikšti savo nuomonės.
„Sunku šiandien cituoti rašytoją ir gyventi pagal jo mokymą, kai ir dabar galiu drąsiai pareikšti, kad dauguma iš mūsų vengiame viešai pasakyti tai, ką galvojame, nes bijome būti išvadinti „vatnikais“ ar dabar madingas žodis – radikalais, ar dar kažkokiais. Bet argi etiketė gali pakeisti mūsų pažiūras? Etiketė, ypač pikta, nepakeis nei mūsų lyties, nors kažkas labai norėtų, net iki įstatymo lygio, nei akių spalvos. Etiketė neužaugins ant plikos galvos ir vešlių plaukų. Tegu tad šunys visas tas etiketes! Tik nebijokime būti savimi“, – kalbėjo kunigas.
Kalbą sakė ir technikos mokslų daktaras Gvidas Kazlauskas, kuris kvietė branginti gimtąją kalbą. Renginį vedė Anykščių kultūros centro direktoriaus pavaduotoja kūrybiniam darbui Vilma Paulauskaitė.
Anykščių rajono savivaldybės padėką gavo Vaižgantinių organizatorius, žurnalistas ir kraštotyrininkas Vytautas Bagdonas, šiais metais išleidęs knygą „Rugsėjo takais – į Vaižgantines“, kuri skirta Vaižgantinių 15-kos metų jubiliejui.
Savo paveikslus Malaišių tema Svėdasų krašto muziejui taip pat dovanojo buvęs Anykščių meno mokyklos direktorius, dailininkas Arūnas Vilkončius.
Tylos minute buvo pagerbtas praėjusį spalį mirusio svėdasiškio, visuomenininko Aleksandro Algimanto Indriūno atminimas. A. Indriūnas nuo 2016-ųjų metų J. Tumo-Vaižganto giminaičio ir kunigo Aleksandro Papučkos vardu skyrė „Meilės ir gerumo“ premijas jaunimui už jų atliktus gerus darbus ar gražius rašinius apie meilę Dievui, žmogui ar tėvynei. Šiemet steigėjui mirus, ši premija nebuvo skirta.
Šventės metu koncertavo Anykščių kultūros centro Leliūnų skyriaus ir Elmininkų bendruomenės folkloro ansamblis „Leliūna“ (vadovė Irena Kuliavienė) ir Anykščių kultūros centro tradicinių kanklių ansamblis „Laumakė“ (vadovė Asta Motuzienė).
Renginio dalyviams buvo dovanoti Malaišių laukuose surinkti akmenukai su juose įkomponuotomis Malaišiuose esančio Vaižganto paminklo nuotraukomis.
Kaip ir kiekvienais metais, Vaižgantines užbaigė tradicinis laužas bei suneštinės vaišės.
Smiltė BAJORINAITĖ
