Marijono Mikutavičiaus laiškas – visiems

Vargu ar tai reikšminga, ką dabar darau ir nebūčiau tuo užsiėmęs, jei antradienį ryte nebūtų paskambinęs tėtis ir nepradėjęs susirūpinusiu balsu klausinėti, kokia velniava ten darosi. Tas pats tėtis, kuris dieną prieš tai kaip savaime suprantama priėmė žinią, jog krepšinio rinktinės sutikime nedalyvausiu kaip atlikėjas. Tai tik parodo, kokią sumaštį mūsų galvose kuria įvairiausios žiniasklaidos isterijos. Taigi kai ką paaiškinsiu.

Vargu ar tai reikšminga,  ką dabar darau ir nebūčiau tuo užsiėmęs, jei antradienį ryte nebūtų paskambinęs tėtis ir nepradėjęs susirūpinusiu balsu klausinėti, kokia velniava ten darosi. Tas pats tėtis, kuris dieną prieš tai kaip savaime suprantama  priėmė žinią, jog krepšinio rinktinės sutikime nedalyvausiu kaip atlikėjas.  Tai tik parodo, kokią sumaštį mūsų galvose kuria įvairiausios žiniasklaidos isterijos. Taigi kai ką paaiškinsiu.

Man skambino sutiktuvių rengėjai, o be to ir savivaldybės atstovai, kurie prašė, kad renginyje atlikčiau „Tris milijonus”.  Atsisakiau ir, jei kam rūpi, pabandysiu atsakyti į dėl to kylančius klausimus.

1.      Piniginis klausimas. Jo nebuvo, nes mes jo tiesiog nekėlėme.

2.      Patriotiškumo klausimas. Aš nesu didesnis patriotas nei kiekvienas iš mūsų. Ta daina sukurta prieš vienuolika metų ir nesuprantu, kodėl visą tą laiką turėčiau ją dainuoti tik todėl, kad per tiek laiko nesukurta arba nenorima girdėti nieko kito. 

3.      Principinis klausimas. Joks žmogus neturi būti savo darbo įkaitas. Juk mes nekviečiame kiekvienąkart Šarūno Jasikevičiaus, kad scenoje pakartotų tritaškį metimą amerikonams du tūkstantaisiais ketvirtaisiais.

4.      Kūrybinis klausimas. Kūrėjas paprastai nelabai suvokia, kokią įtaką jo darbas daro kitiems. Todėl kas kitam atrodo euforinis paklimas, tau teatrodo nuvalkiotas ir ganėtinai įgrisęs dalykas.

5.      Emocinis klausimas. Jei tai padėtų, aš bliaučiau tą dainą kiekvienoje mūsų krepšininkų persirengimo rūbinėje, tačiau tai yra tik priedas prie to, ką jie daro patys. Taigi sėkmingoje pabaigoje tu esi niekas daugiau kaip jų šlovėje besimaudantis savimyla.

6.      Pagrindinis klausimas. „Trys milijonai” jau seniai tapo ne mūsų, kurie juos kūrėme, tačiau visos tautos daina. Jai nereikia jokių atlikėjų, arba priešingai – ją gali dainuoti kas tik nori. Manęs nežavi perspektyva, kad po dešimties ar dvidešimties metų mane vežimėlyje į sceną užstums koks skautų vaikėzas ir lieps susirietus riaumoti, nes, atseit, be manęs to niekas negali atlikti. Tai nesąmonė. Dainos gyvena, o žmonės išprotėja, prasigeria, depresuoja, praranda optimizmą ir miršta. 

7.      Paprastasis klausimas. Kartais tu tiesiog tenori tingus ir laimingas susitikti grįžtančius draugus ir pasidžiaugti pergalėmis be jokių įsipareigojimų.

8.      Perspektyvos klausimas. Žinoma, aš ją dainuosiu, jeigu tik kam tai dar rūpės.

9.      Esminis klausimas. Kada mes, po velniais, baigsime kurti problemas, kurių nėra ir užsiimsime esančiomis?