Medžių magija

Martynas Dulkė

Atidarymo pradžioje žodį tarė bibliotekininkė Vita Ražanskienė, o po to prabilo piešinių kūrėjas. Ant didelio ekrano projektoriumi rodydamas gražiausius vaizdus, susidomėjimą žadinančius, kalbėjo apie lietuvių meilę miškui, medžiams jau senų senovėje.

Apie tuos laikus, kai miškas tarsi tvirtovė sulaikydavo tėvynės priešus, o medžiai buvo garbinami, laikomi šventais. Prisiminė savo vaikystės dienas gražiausiame pasaulyje Butėnų kaime, netoli Svėdasų. Kur aplinkui ošė sakais kvepiantys pušynai, rymojo vienišas, visų sodiečių mylimas pakrantės žilvitis, driekėsi prerijas primenantys pustomų smilčių laukai palei upę. Stebuklus dovanojanti, melsvu kaspinu vingiuojanti Šventoji, o už jos – Jononių dvaras su senu parku, kuriame ant pačios kranto keteros stūksojo trys milžiniškos sidabrinės tuopos, didesnių medžių niekur apylinkėse nebuvo, galiūnė eglė, bičiuliškai prilaikanti svyrantį beržą, dvikamienė liepa milžinė, senutėliai uosiai, klevas su didžiule dreve, net du tris žmones talpinančia.

Aptarti ir kiti išskirtiniai Šventosios pakrančių medžiai. Ąžuolai: Pašvenčių Stukų Karalius ir Stipruolis, Vaitlunkio, Laimutės ties Niūronimis.
Prisiminti ir Anykščių miesto medžiai – gyvi ir jau nukirsti, bet savo didybę atmintį žadinantys. Apgailėta prieš kelerius metus nupjauta gražiausioji didžioji tuopa J. Biliūno gatvėje, ties miesto vartais, važiuojant iš Svėdasų. Gėrėtasi dar išlikusiais prie pagrindinės gatvės klevais, tuopomis milžinėmis prie geležinkelio ir Pušyno mikrorajone, keletą didelių medžių išsaugojusia Tilto gatve, tikroje senmedžių oazėje, išskirtinėje sodyboje gyvenančiu Kazimieru Jakučiu. Pažymėta, kad tokiam piliečiui už medžių išsaugojimą vertėtų ordiną skirti.

Daugiausia kalbėta apie Svėdasų apylinkės medžius, pamąstyta, gal reikėtų išrinkti gražiausiųjų dešimtuką – TOP 10, o po to ir patį gražiausią medį. Pažymėta, kokie gražuoliai yra jau greit dviejų šimtų metų amžiaus sulauksiantys du Svėdasų grafų Marikonio dvaro ąžuolai, netoliese – storakamienės Sidabro slėnio alėjos tuopos, kokios nuostabios yra Butėnų ir Šaltinių vinkšnos, paplentės pušis netoli Žaliosios, Kaziūnės ąžuolėlis Butėnuose, Narunčio kelio beržas Šlapiašilyje, beržas Lyra buvusioje Gobės sodyboje, Jaros pakrantės juodalksnis, Vilkabrukių šešiakamienė liepa, liepa Motinėlė ir milžiniškas kaštonas Bajorų kaime, paslaptingosios senųjų sodų obelys, žilvičiai prie senųjų vieškelių, didžiulių medžių gausa išsiskiriantis Kunigiškių kaimas.

Prisiminti ir vardiniai medžiai – sodinti dar tarpukariu, kuomet jie buvo sodinami sostinei Vilniui bei Vytautui Didžiajam įamžinti. Ir 2018 metais Lietuvai minint 100 metų sukaktį. sodinti medžiai, vienas jubiliejinis ąžuolėlis žaliuoja, stiepiasi aukštyn Butėnuose. Susitikime dalyvavo ir jį sodinęs Kęstutis Žvirblis. Apie išskirtinę 120 liepaičių alėją Malaišių kaime, pasodintą rašytojui kan. Juozui Tumui-Vaižgantui atminti, Vaižganto ąžuolyną Alaušo ežero pakrantėje Svėdasuose. Pažymėta, kad medžiai nuostabiausias mūsų pasaulio papuošalas – kaip džiugina rudenį Svėdasų šventoriuje gausybe atspalvių švytintys, tiesiog liepsnojantys klevai. Kaip gyventume, jei jų nebebūtų?..
Trumpai aptarti ir eksponuojami piešiniai, pažymėta, kad dailininkas pasijunta kaip magas, kai geba medį atkartoti dar ir gražesnį nei jis yra iš tiesų, ar jį šiek tiek pakeisti. Kaip kad Butėnų vinkšna išėjo patrumpintu, o išraiškinga obelaitė Svėdasuose prailgintu kamienais, kai kur šalia medžių iš tiesų esantys pastatai pašalinti, o kitur atstatyti. Pasidalinta ir svajonių vaizdais – piešėjas išsitarė, kad norėtų pamatyti kai kuriuos dar nematytus gražiausius Lietuvos medžius ir nukeliauti į tolimus kraštus, kad gyvai pamatytų Kalifornijos sekvojas bei Madagaskaro baobabus.

Gitara grodamas, dainų gamtos tematika padainavo svėdasiškis bardas Algimantas Baronas, kuris nuo pat gimimo gyvena vienkiemyje, šviesaus šilo apsuptyje. Po to dar smagiai pabūta, pašnekėta, juk atvyko ne tik svėdasiškių, bet ir užpalėnų, kauniečių, vilniečių. Gaivintasi didžiausios Svėdasų krašto liepos žiedų arbata, ragauta Maleišių sodžiaus bičių į Rimantės avilius sunešto medaus su juoda duona, mėgautasi kitomis gėrybėmis.