Ministerijos politika – žmones nublokšti į viduramžius

Nuo sausio 1-osios, kai mirčių registravimas pasikeitė iš popierinio į elektroninį, civilinės metrikacijos skyriai nebeteikia duomenų apie užregistruotus mirusius žmones.
Dėl šios priežasties redakcijos nebeturi galimybių informacijos apie mirusiuosius pateikti skaitytojams.
Žmonės kaip kokiais viduramžiais apie mirusius pažįstamus vėl turi sužinoti iš gandų. Maža to – Teisingumo ministerija mano, kad ji nieko, kad išspręstų šią problemą, ir neturėtų daryti – mirtis yra privatus reikalas.
Neberadę tradicine daugelį metų buvusios rubrikos „Pro memoria“, nuo naujos tvarkos įsigaliojimo pradžios kelios dešimtys anykštėnų skambino į redakciją piktindamiesi ir apgailestaudami, kad nebeturi galimybės sužinoti apie kitame kaime gyvenusio kaimyno laidotuves bei pasimelsti už mirusįjį.

Su problema, kad nebėra galimybės paskelbti mirusiųjų žmonių sąrašus, susiduria visa regioninė žiniasklaida. Iki šiol informaciją apie rajone mirusius žmones, jeigu jų artimieji sutikdavo išduodant mirties liudijimą, buvo spausdinama ne tik „Anykštoje“, bet ir daugumoje šalies regioninių laikraščių. Nuo šių metų nebeliko mechanizmo mirusiųjų artimiesiems valią apie mirusį žmogų išreikšti centralizuotai, papildomai niekur nesikreipiant.
Tai sukėlė skaitytojų nepasitenkinimą visoje Lietuvoje. Ne tik „Anykštos“, bet ir kitų leidinių redaktoriai teigia sulaukę gausybės skundų, kodėl laikraščiai nespausdina informacijos apie mirusius žmones.

Redaktorių teigimu, dar niekada į jokią problemą visuomenė nereagavo taip aktyviai ir taip nesipiktino įstatymo absurdiškumu. Žmonės teigė, kad absurdiška, kad žinias apie mirusius buvusius bendradarbius, kaimynus, pažįstamus jie sužino pavėluotai, gandų forma, o ne iš laikraščio, kuris šią informaciją gaudavo iš oficialių šaltinių – seniūnijų ir civilinės metrikacijos skyrių.
Siekdami išspręsti šią grynai techninę detalę, Nacionalinė rajonų ir miesto laikraščių leidėjų asociacija, kuriai priklauso ir laikraščio „Anykštos“ redakcija, bei Lietuvos žurnalistų sąjunga kreipėsi į Teisingumo ministeriją.
Teisingumo ministerijos iniciatyva buvo surengta diskusija, kurioje svarstyta mirusiųjų duomenų skelbimo regioninėje spaudoje problema.
„Buvome pakviesti į apskritojo stalo diskusiją Teisingumo ministerijoje ir tikėjomės, kad bus rastas sprendimas „techniškai“ uždėti varnelę, gaunant artimųjų sutikimą kažkur elektroninėje erdvėje. Juk įstatyminė bazė nuo 2014 m. nepasikeitė, pasikeitė tik dokumentų registravimo būdas – iš popierinio į elektroninį“, – nariams rašė asociacijos direktorė Rasa Navickienė.
Diskusija Teisingumo ministerijoje su žiniasklaidos atstovais buvo bevaisė.
Socialdemokratų partijos deleguotos Teisingumo ministrės Mildos Vainiutės valdoma ministerija po susitikimo išplatino viceministro Pauliaus Griciūno pasirašytą raštą su ministerijos pozicija. Rašte cituojamos įvairių (Europinių ir nacionalinių) teismų pozicijos dėl privataus gyvenimo apsaugos. Akcentuojama, kad informacija apie mirusįjį yra mirusiojo artimųjų privataus gyvenimo dalis. Žinoma, ministerija tuo nepasakė nieko naujo, nes ir iki šiol nenorintys skelbti apie savo artimojo mirtį taip ir nurodydavo dokumentuose.
Teisingumo ministerija, pasiremdama Europos žmogaus teisių teismo bylomis (x ir y prieš Nyderlandus, kurioje kalbama apie neįgalios merginos išprievartavimą, bei Van Kuck prieš Vokietiją, kurioje skundžiamasi, kad pareiškėjui pasikeitus lytį iš vyro į moters, draudimo kompanija atsisakė apmokėti operaciją) teigia, kad „Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad valstybė turi pozityvią pareigą saugoti asmenis nuo nepagrįsto kišimosi į jų privatų gyvenimą“.
Tačiau įdomiausia yra išvada, kurią daro ministerija. „Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuomone, valstybė, vykdydama savo pozityvią pareigą saugoti asmenis nuo nepagrįsto kišimosi į jų privatų gyvenimą, neturėtų kurti mechanizmų, skirtų mirusiojo artimųjų sutikimo dėl duomenų skelbimo spaudoje išreiškimui. Manoma, kad tokio sutikimo išreiškimas yra privatus žmonių reikalas, o valstybės ar savivaldybių institucijų įsikišimas pasiūlant tam tikrus sutikimo gavimo mechanizmus žmonių gali būti klaidingai suprastas kaip raginimas pateikti tokį sutikimą dėl mirusiojo duomenų skelbimo…“, – šią mintį kitaip suprasti sunku nei tai, kad ministerija mano, jog centralizuotos, paprastos galimybės pranešti apie artimojo mirtį sudarymas būtų kišimasis į privatų gyvenimą.
Dar įdomesnė kita rašto pastraipa. Joje ministerija ima kalbėti jau nebe apie galimybės sistemoje mirusioje artimiesiems uždėti „varnelę“ sudarymą, bet apie įstatymų, kuriais būtų sudaryta galimybė kištis į privatų gyvenimą, keitimą, nors leidėjai to ir neprašo: „Informuojame, kad nėra planuojama keisti įstatymų dėl galimybės skelbti mirusiųjų duomenis be jų sutuoktinių, tėvų ir vaikų sutikimo“.
Tačiau ministerija redakcijoms turėjo ir pozityvių pasiūlymų – ji siūlo apsvarstyti galimybę informuoti skaitytojus, kad mirusiųjų artimieji patys gali kreiptis į žiniasklaidą…
Įdomi pozicija, kai žinai, jog artimųjų netektis yra ne tik begalinis skausmas, bet ir didelis rūpestis.

Suprasdama problemos jautrumą ir vertindama faktą, kad žmogaus mirties datos paminėjimas spaudoje dažnai yra ir vienintelis liudijimas apie tai, kad toks žmogus apskritai gyveno, taip pat siekdama telkti bendruomenę skaudžią netekties valandą pabūti su velionio artimaisiais, palydėti jį į paskutinę kelionę, „Anykštos“ redakcija kviečia mirusiųjų artimuosius, kurie nori jog būtų paskelbta informacija apie mirtį, atsisveikinimą su velioniu, laidotuves kreiptis elektroniniu paštu anyksta@anyksta.lt, telefonu (8-381) 5-94-58 arba užeiti į redakciją.
Žinia apie mirusį žmogų bus paskelbta nemokamai laikraštyje „“ arba, jeigu bus pageidaujama, – naujienų portale anyksta.lt. rubrikoje „Pro memoria“.