Mirę ir gyvi: kaimai ir žmonės

Išgyvename dar vienas Vėlines. Lietuvoje yra vietų, kur miršta ne tik žmonės, išnyksta ne tik giminės, bet ir ištisi kaimai.
 Prieš aštuonis dešimtmečius šventovės statybos suvienyti Šventosios pakrančių sodžių žmonės susibūrė į Inkūnų parapiją. Su viltimi, kad tas kraštas suklestės, kad Inkūnai išaugs į miestelį, tačiau likimas tam kraštui nebuvo palankus. Nūnai ir čia dar tebegyvenantys, ir po pasaulį išblaškyti kraštiečiai susitelkė į  inkūniečių bendruomenę. Jų rūpesčiu kiekvienas Ramuldavos miškų kelelis pažymėtas nuorodomis, vyksta kasmetiniai susibūrimai, kurių didžiausias – Šv. Vincento atlaidai. Dar gyvi ir jau išnykę apylinkės kaimai įprasminti medinių skulptūrų parku Inkūnuose.
Dauguma tų svarbių darbų atlikta rūpinantis šio krašto sūnui, jo gaivintojui ir gerosios vilties puoselėtojui Valentinui Šapalui.

Senosios istorijos aidai

Tarpumiškių gyventojai susibūrė steigdami Inkūnų parapiją bei statydami bažnyčią. Šventinant Vilniaus Aušros Vartų Dievo Motinos šventovę Inkūnuose  1942 metų spalį Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas pasigėrėjo, kad net siaučiant karui inkūniečiai pastatė buveinę Dievui.Ganytojas tikėjosi, kad bažnytkaimis prie Šventosios taps apylinkės kultūriniu centru.

Naikinimo metai…

Karas ir pokaris – laikas, paženklintas sovietinio teroro. Jau 1944 metų gruodį sovietų kariuomenė siautė po apylinkės miškus: suradę jaunesnių, šaudė daug nesiaiškindami. Žudė ir jaunus, ir senus, o  dokumentuose visus nužudytuosius vadindavo sovietų valdžios priešais.
Nutikdavo neįtikimų istorijų. Klebonijoje įrengtoje slėptuvėje besiglaudžiančius partizanus išdavė pats klebonas, atvėręs angą į jų bunkerį ir taręs: „Vyrai, pasirodykit. Draugai atėjo“. Tik juos pasitiko ginkluoti sovietų kareiviai. Manė gelbėjąs gyvybes. Kad  kuo mažiau lietuvių žūtų, netgi patardavo stoti į partiją,  gyvybė jam atrodė svarbesnė negu idealai ir garbė…
Nuolatinis pavojus žmones įbaugino – kaimai nyko. Žemes, kaip nenašias, nederlingas, stengtasi užsodinti miškais: suardavo viską iki palangių ir sodino pušaites. Tai, ką žmonės per didį vargą atkovojo iš girių, sukultūrino, buvo vėl atiduota miškui. Nebeliko perspektyvų, todėl veik visas jaunimas išvažiavo, o pasilikę darbavosi miškų ūkyje.
Sunyko net nemenki kaimai: Mičionys, amžiais vadinti parapijos aruodu, vos vos begyvuoja. Vietiniai  skaudžiai juokauja, kad tai jau ne Mičionys, bet „Miesčionys“, mat daugelis sodybų užimtos vasaroti atvažiuojančių. Iš čia įsikūrusių beveik tūkstančio gyventojų tarpumiškių sodybose tik kiek daugiau nei pusšimtį tepriskaičiuotum.

Atokiame vienkiemyje

Apylinkėje įsteigus kolchozus, atokaus tarpumiškių vienkiemio savininkas Vincas Šapalas stoti į kolektyvą neskubėjo, toliau dirbo savo žemę. Toks nepaklusnumas suerzino naujojo pasaulio kūrėjus – žemę atėmė, o ūkininką už kenkimą sovietams ištrėmė dvejiems metams į Mažeikių rajoną.
 Valentinas ir šiandien su jauduliu prisimena, kaip vieną dieną iš miško išlindo „varanokas“, o iššokę pareigūnai sugriebė tėvelį ir išsivežė, palikę dirvone stovintį, išsigandusį ir verkiantį berniuką. Namuose varge ir skurde pasiliko žmona Anelė su dviem berniukais Albertu ir Valentinu. Šeimą visaip persekiojo ir užgauliojo vietiniai pareigūnai, net dėl savo kailio drebantys kaimynai. Užuovėja tapo bičiulystė su tuometiniu Inkūnų klebonu Sigitu Uždaviniu. Vienu metu jautėsi taip, tarytumei būtų radę antrąjį tėvą, kuris globoja tuomet, kai tikrasis tremtyje. Tas dvasininkas padėjo suvokti, kas yra tikroji tarnystė, pasiaukojimas, juk už katekizavimą, už darbus parapijoje kunigas veikiai buvo  sovietų valdžios nubaustas : atimta teisė eiti pareigas, uždėtos prievolės kirsti mišką.

Apie mokyklas ir mokslus

Valentinas mokėsi  Mičionių pradinėje mokykloje. Rūpestinga mokytoja  Juodgalvienė  globojo. Po to Mickūnų aštuonmetėje, į kurią pėsčiomis eidavo penkis kilometrus. Vieni mokytojai aklai diegė sovietines tiesas, ypač jaunos pedagogės, paskirtos pionierių vadovėmis, kiti stengėsi sudominti, pamilti tėvynę Lietuvą. Daug sužinojęs iš geografijos mokytojo Bajarūno,  ėmė  gamta domėtis, meilės gimtajai kalbai mokė mokytoja Žemaitytė. Mokslus tęsti nusprendė rajono centre, 1970 metais baigė Jono Biliūno vidurinę  mokyklą.
Pasirinko fizikos matematikos specialybę tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute, o baigęs, metus dirbo mokytoju Kapsuke  (Marijampolėje), po to sugrįžo į pamėgtą Vilnių. Dirbo mokytoju, dėstytoju. Įsijungė į Lietuvos parlamento gynėjų gretas kartu su grupele bičiulių, Vilniaus miesto tarybos narių. Davė priesaiką, buvo pasiryžę  kovai. Įsitikinęs, kad Lietuvai nepriklausomybę atnešė Sąjūdžio patriotai, tačiau jų iškovojimus greitai pasisavino naudos siekiantys politikai. Atėjus palankiam laikui, į valdžią sugrįžo buvę komunistai.
V. Šapalas aktyviai  dalyvauja visuomeninėje, politinėje veikloje. Ne vieną kadenciją buvo Vilniaus miesto tarybos narys, net pirmininkas, dirbo svarbiuose švietimo srities postuose. Visuomet priklausė tautinėms, dešiniosioms partijoms. Rinkimuose į Seimą 2016 metų rudenį kandidatavo kaip Lietuvos centro partijos kandidatas, tačiau nebuvo išrinktas. Jis Lietuvos karių kūrėjų savanorių sąjungos bei buvusių sostinės  Tarybos narių klubo „Sostinė“ kūrėjas bei pirmininkas, patriotas, įsitikinęs, kad ir šiandien tebevyksta tarpukariu ir sovietmečiu suklaidintų bei laisvės Lietuvai siekiančių piliečių tarpusavio karas. Palengva naikinamas tikėjimas, tradicijos, liberaliais įstatymais slopinamas tautiškumas, brukama kosmopolitinė pasaulėžiūra, vedanti į pražūtį.

Naujieji sugrįžimai

Prieš porą dešimtmečių V. Šapalas ėmė gaivinti gimtąjį kraštą, organizuoti Mickūnų mokyklą baigusių mokinių susitikimus. Gyvenimo patirtį, energiją nukreipė į Inkūnus, jų apylinkes. Vos ne kiekvieną savaitgalį, dažnai ir šiokiadieniais Valentiną galima rasti tėvų sodyboje. Paprašytas visuomet pakeleiviams atveria Inkūnų šventovę, pasakoja apie čia gyvenusius žmones, dvasininkus, ypač Sigitą Uždavinį, Joną Labakojį.
 
Kaimams atminti

Žmonėms gaila išnykusių gyvenviečių, todėl vietas, iš kurių gyventojai išsikėlė, V.Šapalo iniciatyva siekiama įamžinti.
Jis sumanė išnykusių ir gyvų krašto kaimų atminimą pagerbti skulptūrų parku šalia šventovės. Didžioji dalis paminklų atsirado 2010 metais. Projektui buvo naudojamos Inkūniečių bendrijos  suaukotos lėšos. Nupirkta ąžuolų, menininkai apsistojo V. Šapalo sodyboje. Taip šalia bažnyčios, priešais kleboniją,  atsirado devyni ąžuoliniai paminklai. Medinų kaimui, kuriame dar išlikusios dvi sodybos, skirtą kryžių  su Nukryžiuotojo figūra, paukštukais, saulės simboliais sukūrė Vladas Gaidys. Prasmingas įrašas skelbia: „ Amžių tėve, iš dausų aukštųjų…“  Tas pats meistras įamžino ir Legų bei Mikierių kaimus. Gintaro Varno sukurtas koplytstulpis su Šv. Vincento atvaizdu skirtas parapijos sostakaimiui – Inkūnams. Edvino Galvanausko darbas su įspūdinga Angelo Sargo figūra – Mičionių kaimui, Jono Tvardausko  kūrinys su Šv. Anelės atvaizdu – Beržoniškiui. Meistras iš Viešintų Pranas Petronis padarė Rūpintojėlio paminklą Daunaikiams, su Nukryžiuotuoju ir Šv. Barbora – Lašiniams. Pernai kaimų atminimo  parką papildė Leliūnuose gyvenančio meistro sukurtas stogastulpis Knebių – Terezboro kaimui su 1863 metų sukilėlių vado Zigmanto Sierakausko figūra  ir užrašu: „Žmogus gimsta ne tam, kad vilktų grandines, bet tam, išskleistų sparnus“.  Taip įprasmintas atminimas sukilėlių, kurie žygiams ruošėsi Terezboro dvarelyje.
V. Šapalas planuoja parką plėsti, statyti naujų paminklų, kad įamžinti būtų visi septyniolika  parapijos kaimų ir viensėdžių. Svarbiausiu paminklu turėtų tapti monumentas pokario partizanams, kurie kovojo su okupantais ir nepagailėjo paties brangiausio turto – gyvybės.

Šiandienos horizontai

Inkūniečių bendrija vienija per šimtą narių. Apie vietos bendruomenę kalbėti sunku. Vilties teikia naujasis klebonas. Norėtųsi, kad labiau į parapijos reikalus įsijungtų vasarų inkūniečiai – žmonės, kurie yra parapijos sodžiuose nusipirkę sodybas vasaroti ar poilsiauti.
Pasak V. Šapalo, labai gaila, kad daugeliui šiuolaikinių žmonių tautiškumas, patriotiškumas nebėra svarbus. Tačiau Inkūnuose įsikūrę žmonės nuveikė nemažai. Gausiai dalyvavo akcijoje dėl Šimonių girios ir kitų apylinkės miškų išsaugojimo, kirtimų mažinimo, rengė Miško festivalį, tačiau tai vienkartinės akcijos. Reikia tik daugiau mitinguoti, reikalauti nuolatos.
Gyvena keletas muzikų, tad Inkūnų bažnyčioje nuolat rengiami koncertai, kurių iniciatoriai ir dalyviai – Kristina Domarkienė, jos dukra Barbora, Vytautas Sondeckis, gretimoje parapijoje gyvenantis garsus smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekker.
Kasmetiniu kraštiečių suvažiavimu tapo liepos viduryje švenčiami Šv. Vincento atlaidai. Bažnyčia gausiai lankoma, ji – geidžiama vieta santuokai, krikštynoms. Visko yra, tik trūksta žmonių, nuolatinių gyventojų.

Kitaip gyventi panorę suranda Inkūnus

Vieninteliai Inkūnų bažnytkaimio gyventojai Simona Vaitkutė su vyru amerikiečiu bei sūnumi, kuris mokosi Amerikoje.
Dauguma jau tradiciniu tampančio „Miško festivalio“ renginių šiemet vyko miškuose, plytinčiuose aplink Inkūnus. Iš miškų į Dievo Motinos bažnyčią susirinkę festivalio dalyviai klausėsi čia surengto koncerto. Kažkaip dilgtelėjo mintis, kad kadaise sovietų valdžia taip pat kėsinosi pasisavinti bažnytėlę ir paversti ją medžiotojų nameliu. Kad tik netaptų ji nežinomus dievus ir dievukus išpažįstančių žmonių buveine. Bet tai, kad jauni žmonės į bažnyčią ateina, gerai, juk maldų prisigėrusi aplinka veikia.