Lietuva neteko Justino Marcinkevičiaus – vieno garsiausių poetų, laikomo dvasiniu tautos vadu. J. Marcinkevičius šį pasaulį paliko sulaukęs 80 metų Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje.
Lietuva neteko Justino Marcinkevičiaus – vieno garsiausių poetų, laikomo dvasiniu tautos vadu. J. Marcinkevičius šį pasaulį paliko sulaukęs 80 metų Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje.
Čia jis gydytas nuo gruodžio 7-osios, kai savo namų laiptinėje per nelaimingą atsitikimą patyrė sunkią galvos smegenų traumą ir kaklo slankstelio lūžį. J. Marcinkevičius buvo vienas įtakingiausių nepriklausomos valstybės atkūrimo veikėjų.
Poetas, dramaturgas, prozininkas, vertėjas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys J. Marcinkevičius gimė 1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje, Prienų r. Į mokslus kibti pradėjo Alksniakiemio pradžios mokykloje. Nuo pat mažens jam patiko lietuvių kalba, domėjosi poetų gyvenimais. Mokėsi Prienų „Žiburio” gimnazijoje.
1954 m. J. Marcinkevičius baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą. Kurį laiką dirbo redakcijose, buvo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, vėliau – pirmininko pavaduotojas. Debiutavo eilėraščių rinkiniu „Prašau žodžio“ (1955).
Jam teko kurti sudėtingomis sovietinio režimo sąlygomis. Kūrėjas gynė tautos kultūrinę savimonę, sugrąžino į lietuvių literatūrą humanistinę žmogaus idėją, tęsė neoromantikų lyrikos tradiciją, teigė estetinius literatūros vertės kriterijus. Pagrindinė poeto tema – Lietuva, jos istorija ir dabartis, gamta ir kultūra, žmogus tėvynėje ir pasaulyje, jo egzistencinė problematika – laimė, pareiga, kančia, baimė, ištikimybė, dora, gerumas.
Rašytojo kūryba išverta į vokiečių, rusų, anglų, bulgarų, vengrų, norvegų, estų, rumunų, serbų, latvių, slovakų, armėnų, čekų, uzbekų, gruzinų, moldavų, kirgizų, ukrainiečių ir kitas kalbas. Eilėraščių ciklai skelbti italų, prancūzų, ispanų, suomių ir kitų tautų antologijose, žurnaluose, almanachuose.
Poeto kūryba du kartus apdovanota Lietuvos valstybine premija, visuomeninė veikla – Lietuvos Santarvės premija (1994). J. Marcinkevičius – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I ir III laipsnio bei Vytauto Didžiojo ordinų kavalierius. Už kūrybą J. Marcinkevičius apdovanotas Lietuvos TSR valstybine premija (1957 ir 1968 m.), Nacionaline premija (2001 m.), tarptautinėmis J. G. Herderio (1998m.) ir Baltijos Asamblėjos (2001 m.) premijomis.
Svarbiausiais poezijos rinkiniais laikomi „Liepsnojantis krūmas” (1968 m.), „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas” (1978 m.). Lietuvos ir kitų šalių teatruose apie porą dešimtmečių buvo vaidinama visa draminė trilogija arba jos dalys „Mindaugas“, „Mažvydas“ (1977 m.), „Katedra“ (1971 m.).
J. Marcinkevičius aktyviai dalyvavo Lietuvos Sąjūdžio veikloje.
„Savaime tapęs vienu iš įtakingiausių nepriklausomos valstybės atkūrimo veikėjų, sakęs kalbas ir skaitęs eilėraščius mitinguose, kuriuose dalyvaudavo daugiau kaip 100 000 žmonių, vėliau J. Marcinkevičius iš politikos pasitraukė bei autoritetą išsaugojo.
Žmonių kančioms ir praradimams jautri jo poezija skleidžia supratimo, atjautos ir gerumo šviesą, – sunkaus XX-to amžiaus deficitą.
Svarbiausias J. Marcinkevičiaus kūrybos ir veiklos motyvas – tautos ir jos kultūros išlikimas. Nacionalinę savigarbą ypatingai gaivino poetinių dramų trilogija, iškėlusi valstybės, rašto ir meno paskirties istorinius vaizdus. Tų dramų pastatymų žiūrovai, įžengę į teatrą tada dar iš Lenino prospekto, išeidavo puikiausiai supratę, kad apie Lietuvos praeitį poetas kalba dėl Lietuvos ateities ir kad jie dalyvavo patriotinėje meno akcijoje, – apie J. Marcinkevičių yra sakę literatūros kritikas Valentinas Sventickas.
Kaip rašoma svetainėje „Rašyk.lt“, augdamos dvi dukros su savo tėvais kelis kartus keitė gyvenamąją vietą. Kaip viename interviu J. Marcinkevičius teigė, „sunkiausia buvo su namais išsiskirti ir… perkelti knygas į naujo būsto lentynas“. Rašytojas yra teigęs, kad daugiausia jo aplinkoje būdavo džiaugsmo, rūpestingumo, knygų ir meilės.
„Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui – nes kuo gi mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo šildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais”, – yra rašęs J. Marcinkevičius.
D. Grybauskaitė: netekome žmogaus, tituluoto Lietuvos sąžine
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė trečiadienį pareiškė užuojautą mirus poetui Justinui Marcinkevičiui. Pasak Prezidentės, netekome išskirtinės Lietuvai asmenybės – iškilaus piliečio, tautos poeto, dramaturgo, tikrojo Lietuvos mokslų akademijos nario, publicisto, įvairių premijų laureato, žmogaus, tituluoto Lietuvos sąžine, visos tautos mylimo ir gerbiamo Justino Marcinkevičiaus.
„Didžio kūrėjo talentas, atsiskleidęs įvairiose meninės ir visuomeninės veiklos sferose, mums ir ateities kartoms bylos apie žmogų – asmenybę, jo meilės, dvasingumo ir kūrybingumo triumfą prieš gyvenimo smulkmenas, apie nuolatinį žmogaus siekį mylėti be kompromisų ir išlygų, jausti ir kurti tik aukščiausiais sąžiningumo kriterijais remiantis, niekuomet neišduoti savo idealų ir meilės Tėvynei išaukštinimo.
Justino Marcinkevičiaus žodis, kylantis iš pačių giliausių tautos kultūros gelmių, vienodai artimas ir suprantamas visiems tautos sluoksniams, nes labai tiksliai išreiškia tai, ką mes jaučiame, bet neturime tokio didžio talento išreikšti. Susitapatiname su juo, tarsi tai būtų mūsų pačių pasakyta. Tai patvirtina ir liaudies dainomis virtę poeto tekstai, ir neblėstantis domėjimasis jo kūryba.
Justinas Marcinkevičius visiems laikams išliks mums pavyzdžiu žmogaus ir piliečio, kokiu mes siekiame tapti, o jo kūryba ugdys ir taurins mus ir kitas kartas.
Reiškiu gilią užuojautą velionio artimiesiems, bičiuliams, Lietuvos žmonėms ir visiems jo talento gerbėjams”, – sakoma Lietuvos Prezidentės D. Grybauskaitės užuojautoje.
