Broniui Tvarkūnui ėjo 93-ieji metai. Nuotrauka iš Debeikių bibliotekos feisbuko.
Gegužės 2 dieną Anapilin iškeliavo tautodailininkas, medžio drožėjas, kraštotyrininkas, fotografas, tremtinys Bronius Tvarkūnas (gimė 1933 m. rugpjūčio 30 d. Brazgių kaime, Anykščių rajone). Šią liūdną žinią pranešė Debeikių biblioteka.
Atsisveikinti su velioniu bus galima gegužės 4 d., nuo 12 val., Anykščiuose, Vilniaus g. 13. Aukojamos Šv. Mišios bus gegužės 5 d. 8:30 val. Anykščių Šv. Mato bažnyčioje. Laidotuvės vyks gegužės 5 d. Anykščių naujosiose kapinėse. Karstas išnešamas 14 val.
1942–1946 m. B, Tvarkūnas mokėsi Brazgių pradžios mokykloje, 1946–1947 m. baigė vieną klasę Balninkų (Molėtų r.) progimnazijoje. Mirus tėvui, toliau mokytis negalėjo, todėl 1947–1951 m. dirbo šeimos ūkyje.
1951 m. spalio 2 d. B. Tvarkūnas kartu su broliais Juozu, Stasiu, Petru, Antanu, seserimi Marijona, motina M. Tvarkūniene ir močiute Veronika Druskiene (1880–1953), kaip priskirti buožėms ir įtarti ryšiais su laisvės gynėjais, buvo ištremti į Ulazų kaimą (Novosiolovo r., Krasnojarsko kraštas, Rusija). Tremtyje dirbo kolūkyje – prižiūrėjo avis ir karves, 1952 m. įgijo mechanizatoriaus specialybę, dirbo traktorininku ir kombainininku.
Gyvendamas tremtyje įsigijo fotoaparatą „Smena“, fotografavo tremtinių vestuves, laidotuves, kitus susibūrimus, darė dokumentines nuotraukas. 1953–1958 m. dirbo kino mechaniku, dalyvavo koncertinėje agitbrigadoje, su kuria keliavo po Krasnojarsko kraštą.
1958 m. vasario 27 d. šeima buvo paleista iš tremties, o tų pačių metų pavasarį grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Pageležiuose (Ukmergės r.), kur dirbo Plačiavos durpyne. 1958–1959 m. savo noru vėl išvyko į Novosiolovą, kur dirbo kino mechaniku. Grįžęs į Lietuvą, 1959–1964 m. vėl gyveno Pageležiuose ir dirbo durpyne.
Nuo 1964 m. iki senatvės gyveno Meldučių kaime (Anykščių r.), o nuo 2024 m. rudens – Anykščių socialinės globos namuose Svėdasuose.
Dirbo kolūkyje „Tarybinis artojas“, vėliau „Ateities“ kolūkyje elektromonteriu ir dujininku.
Fotografija buvo svarbi jo gyvenimo dalis – kūrė nuotraukas privatiems albumams, dokumentams, parodoms, fiksavo Debeikių apylinkių vaizdus. Savo sodyboje buvo įrengęs muziejinę ekspoziciją, sukaupęs dešimtmečius kauptą fotografijų archyvą bei mėgėjiškų 8 mm ir 16 mm kino juostų rinkinį. 1974 m. apdovanotas Lietuvos kino mėgėjų draugijos diplomu.
Parengė Meldučių, Kalvelių ir Čekonių kaimų metraščius, aprašė išnykusių Ažubalių, Dembuvkos ir Marimpolio kaimų istoriją. Nuo 1991 m. organizavo tradicinius kaimų sambūrius „Sveiki, kaimynėliai“.
Nuo 1988 m. – tautodailininkas, medžio drožėjas, kryždirbys. Sukūrė daug kryžių, kryželių ir bareljefų, kurie stovi įvairiose Anykščių rajono vietovėse, taip pat Žemaitkiemio ir Burbiškio bažnyčių šventoriuose. Gamino altorius, restauravo koplyčias ir kapinių vartus.
Buvo aktyvus bendruomenės narys – dainavo Debeikių kultūros namų ansamblyje, giedojo bažnyčios chore, buvo varpininkas ir pastoracinės tarybos narys. Nuo 1992 m. – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Anykščių skyriaus narys.
Savo tremties patirtis ir šeimos istoriją aprašė knygose „Į Sibiro tremtį: 1951–1958“ (2006 m.) ir „Tėviškės ilgesys“ (2008 m.), taip pat publikacijoje „Gyvoji atmintis“ (2010 m.). 2022 m. Debeikių bibliotekai perdavė iliustruotus kaimų metraščius.
2011 m. jam suteiktas Debeikiečių bendrijos Garbės nario vardas. 2018 m. apdovanotas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“ bei Anykščių rajono savivaldybės „Šimtmečio anykštėno“ ženklu.
Jo gyvenimas ir veikla pristatomi leidinyje „Anykščių tautodailininkai“ (2024 m.).
Laisvalaikiu rinko ir eksponavo senienas, drožinėjo, kūrė pastatų modelius, piešė. Jo dėka Debeikiuose sukauptas vertingas fotografijų archyvas, saugomas Debeikių bibliotekoje.
