Miškų šventovė Inkūnuose mini 80-metį

Liepos 17 dieną, sekmadienį, miškuose esančiuose Inkūnuose minėtas Švč. Vilniaus Aušros vartų Dievo Motinos bažnyčios 80 metų jubiliejus, švęsti didieji Šv. Vincento Pauliečio atlaidai.
Į šventę susirinko daugybė pakiliai nusiteikusių žmonių. Iškilmingų pamaldų, lydimų spalvingos procesijos, išskirtinumą itin pabrėžė Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas, operos solisto Liudo Mikalausko koncertas.

Kelias

Kaimyninės Svėdasų parapijos piligrimai atlaidų rytą pasiėmę didžiulę istorinę vėliavą su didžiųjų apaštalų Petro ir Povilo simboliais, pritvirtintą ant net penkių metrų ilgio koto, vainikuoto didele skardine burbuole, kurioje besiritinėdami barška akmenėliai (ji vadinama barškančia vėliava) taip pat ir Aukštaitijos vėliavą, mažesnę, bet karališkai raudoną, papuoštą baltu raiteliu ir angelais, išsirengė žygiui į Inkūnus. Maldų, skirtų melsti Dievo globos išlydint į kelionę, paskaitė Svėdasų klebonas Raimundas Simonavičius.
Tikėtasi gausaus piligrimų būrio, o iškeliavome vos penki svėdasiškiai, kantrusis Algimantas ir trys rokiškėnai – Audronė, Neringa ir antrasis Algimantas. Šis patyręs vyras, piligriminio kelio Camino Lituano atkarpos Aukštaitijoje kūrėjas, žvalgėsi, kur galėtų driektis tarptautinio piligrimų kelio atkarpa, jungianti Svėdasus ir Anykščius.
Visą šešiolikos tūkstančių metrų kelią įveikę jautėmės labai žvalūs. Su giesme „Kurs už mus kaltus kentėjo…“ įžengėme į šventovę, kurioje vyko adoracija, ir prisiminėme šios stebuklingos vietos istoriją.

Prie šventovės vartų

Dar šimtas kitas žingsnių miško keliūte, didžiosios upės link skubančio upelio pakrante ir pasiekiame  į jį įsiliejantį gaivų šaltinį. Visą šešiolikos tūkstančių metrų kelią įveikę jautėmės labai žvalūs, tad negaišuodami kopiame į šventovės kalną – apima toks jaudulys, kad norisi bučiuoti žemę. Tikra šventa vieta, juk tiek gražių akimirkų, kiek palaimos čia išgyventa. Su giesme „Kurs už mus kaltus kentėjo…“ įžengėme į šventovę, kurioje vyko adoracija, tyliai pasimeldėme, laukdami didžiosios šventės pradžios šiek tiek prisiminėme šios stebuklingos vietos istoriją.

Amžinoji atmintis

Sako, kad bažnyčią norėję statyti Mičionyse, tačiau sodiečiai žemės pagailėję. O Anelė Šukienė, valdžiusi bene šimto hektarų miško ir dirvų plotą, be jokio svyravimo atrėžė reikiamus bažnyčiai hektarus. Aukštaitiško noro neatsilikti genami ir dar keli sodiečiai po kelis hektarus skyrė, taip ir susidarė jau nemenkas plotelis, reikalingas kunigui pragyventi.

A. Šukienė, sutikusi Šilinės atlaiduose Šiluvoje kun. Dominyką Mikšį, karštai į jį prabilo: „Kunige, pastatei bažnyčią Debeikiuose, pastatyk ir Inkūnuose.“ Kunigas atsiliepė į moters troškimą: pasitaręs su Panevėžio vyskupu Kazimieru Paltaroku, atvyko į tarpumiškių sodžių. Atsivežė liturginių reikmenų, kai ką padovanojo, kai ką paskolino gretimos bažnyčios ir erdvioje Šukių trobos seklyčioje įrengė koplyčią. Pradėjo rinktis į sekmadienio pamaldas, įsikūręs komitetas telkė lėšas, statybines medžiagas. Deja, po kelių mėnesių kilus nesutarimams, kunigas išvyko. Statybos reikalais ėmė rūpintis Andrioniškio klebonas Matas Šermukšnis, tačiau jam savoje parapijoje darbų ir rūpesčių nestokojant, bažnyčios statybas užbaigė kun. Jonas Uogintas. Aukštabokštę, medinę, įdomios, šiek tiek Zakopanės kalnų architektūros statinius menančių formų šventovę, suprojektuotą inžinieriaus Prano Morkūno, pastatė meistro Kazimiero Simonavičiaus vadovaujama brigada. Įdomu, kad meistrams mokėjo ne pinigais, o grūdais, lašiniais ir kitais produktais.

Mažąją bažnytėlę 1942 m. spalio 12 d. Vilniaus aušros Vartų Dievo Motinos titulu pašventino vyskupas K. Paltarokas, ta proga jis kreipėsi į beveik tūkstantinę minią susirinkusią iškilmėse. Ganytojas pažymėjo inkūniečių sumanumą, ryžtą, ištikimybę katalikų tikėjimui, mat tokiais neramiais laikais gebėjo pastatyti padangtę Dievui, džiaugėsi dar vienos katalikiškos bendruomenės gimimu. Tuomet tarpumiškių sodžiuose gyveno beveik tūkstantis parapijiečių. Laikai buvo rūstūs, nepalankūs – pokaris, kolektyvizacija, sprendimas kuo daugiau smiltynų užsodinti mišku, nepalanki naujosios Lietuvos valdžios regioninė politika. Dabar kažin ar bepriskaičiuosime bent pusšimtį tikrų inkūniečių – žmonių,  nuolat gyvenančių parapijoje visus metus. Žinoma yra uolių vasarotojų, šventinių gyventojų, tačiau jie neatstoja išėjusiųjų, o baisiausia, kad išblėso tikėjimas ir pasitikėjimas Viešpačiu.

Jubiliejinė šventė

Įžengėme į šventovę. Ten jau vyko Švč. sakramento adoracija. Numatytu laiku, 13 valandą su trupučiu, atvyko Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, kurį prie šventovės vartų pasitiko Inkūnų bažnyčios administratorius Mindaugas Šakinis. Pirmiausia, žinoma, procesija su giesmėmis, smilkalų dūmu, beriamais po kojomis gėlių žiedeliais, keliomis Inkūnų bažnyčios vėliavomis ir milžiniška eitynėse „barškančia“ Svėdasų bažnyčios vėliava. Giedotojų iš toliau – net kelių chorų santalka – visas skardžiabalsis pulkas, vadovaujamas Almanto Spundzevičiaus.

 Šv. Mišių aukai bažnytėlė prisispaudė pilnutėlė, daugybė pasiliko ir šventoriuje, pievutėje priešais bažnyčią, o mišioms vadovavo vyskupas L. Vodopjanovas, pasakęs šios dienos evangelijos ištrauka pagrįstą pamokslą. Jame kalbėta apie sekmadienio, ypatingos dienos, šventumą ir išskirtinumą, kuomet atėję į bažnyčią išgirstame gerąją naujieną ir vėl žengiame į naują savaitę, kol vėl ateina šventa Viešpaties diena. Prisimintas ir senųjų laikų požiūris į svečią, kuris buvo vertinamas pagal posakį –  svečias į namus – Dievas į namus. Pamoksle mąstyta apie  džiaugsmą, kuomet žmonės eidavo į svečius be jokio pranešimo, įspėjimo, svečio sulaukęs džiaugdavosi, dalydavosi viskuo, ką geresnio turėjo. Tad žmogaus namų durys ir širdis visuomet buvo atvira priimti atėjusiam žmogui. Prisimintas Dievo pažadas Abraomui, kurs buvo išpildytas tuomet, kai jau, rodėsi, nebebuvo įmanoma. Kalbėta apie rūpestingąją Mortą, pažymėta, kad svarbu išgirsti tai, ką mums sako Dievas, o kad išgirstum, reikia nusiraminti ir patylėti, mokėti kasdien įsiklausyti: Gavę šviesos, imamės misijos daryti gerus darbus. Todėl turime melstis ir dirbti taip, kaip šią dieną minimas šventasis Vincentas, paprastas žmogaus iš Ispanijos, išgirdęs pašaukimą rūpintis varguoliais. Galiausiai vyskupas glaustai priminė bažnyčios atsiradimo Inkūnuose istoriją ir paklausė, kas iš susirinkusiųjų esą vietiniai žmonės. Pakilo kelios rankos, nors kai kurie iš atsišaukusiųjų čia ir nežiemoja.

Iškilmingos pamaldos užbaigtos Ganytojo palaiminimu ir vietinio klebono padėkomis. Jis perskaitė Romualdo Kriaučiūno, bažnyčios statytojos Anelės Šukienės anūko, laišką, pasidžiaugė, kad ta giminė iki šiol ypač rūpinasi bažnyčios reikalais: jubiliejiniams renginiams paaukojo tūkstantį eurų. Pridėjus kitą paramą, surengtas koncertų ciklas – dar du ateinančius sekmadienius Inkūnų šventovėje vyks aukščiausio lygio profesionalų koncertai. Tariau ir aš žodį, perdaviau sveikinimus nuo Svėdasų parapijos žmonių. Prisiminiau, kad seniausiais laikais Inkūnai priklausė Svėdasų parapijai, kad miškų šventovei svėdasiškiai padovanojo istorines itališkas, gal dar grafo Marikonio laikų Betliejaus figūrėles, kad Inkūnai visuomet buvo paslaptinga ir dvasią gaivinanti vieta. Ypač anksčiau, bent jau prieš tris dešimtmečius, kai dar gyveno daugybė tikrų miškų gyventojų, kurie pasakojo apie magišką bažnyčios statybos laiką, apie gyvenimą miškuose, apie laiką įveikiančią ramybę, kuria dar mėgavosi ir legendinis šios šventovės klebonas Jonas Labakojis. Jis pasigėrėdamas prisimindavo, kaip po Trijų karalių, kai kelius užversdavo sniegai, siausdavo pūgos, iki pat pavasarinio atlydžio niekur neišvažiuodavo. Duonos, mėsos ir kitokio maisto sodžiuje pakakdavo.

Skambu ir jautru

Pamaldose chorui talkinęs operos solistas Liudas Mikalauskas ir jam pritarianti pianistė Audronė Juozauskaitė, joms pasibaigus surengė nuotaikingą koncertą – tikrą lietuviško dainavimo, istorinės atminties valandą, į kurią išmaniai įtraukti susirinkusieji. Dainos rinktinės, daugeliui žinomos, dainuojamos, pažįstamos, širdį paliečiančios, ašarą  traukiančios.

„Šaukiu aš tautą“, „Viešpaties lelija“, „Už rankų susitvėrę, apglėbkim Lietuvėlę“, „Kol dar lelijos ežere, kol dar iš upių kyla rūkas, / Po nakties diena, / Po lietaus miškai kvepia, po mirties šviesa amžina./ Tarp Lietuvos ir dangaus aukštai, gieda paukštis ir giedos/“…

Žmonės dar ilgai nesiskirstė, gyvai šnekėjosi, džiaugėsi susitikę, sukinėjosi prie prekystalių, užkandžiavo būreliais, ragavo šventei paruoštą, gausiai žvėriena pagardintą medžiotojų košę. Į bendruomenės palapinę užkąsti kvietė rūpestingasis Valentinas Šapalas. Kartu su visais stiprinosi, mielai bendravo ir vyskupas L. Vodopjanovas, ir kunigai, ir dainininkai, giedotojai – visi jautėsi artimi šioje gražioje tikėjimo ir istorijos šventėje. Jau veik visiems išsiskirsčius, pliūptelėjo smarkus bet trumpas lietus. Ir grįžtant iš miškų šventovės miškai kvepėjo…

O mintyse plazdėjo mintis vėl atkeliauti čia spalio mėnesį – į Marijos Motinystės atlaidus. Tuomet visai kita nuotaika, visai kitas jausmas, vėsa, tėkmės šaltumas, auksu nuspalvinti šilų lopinėliai ir spindinti praeities vizija.

Video iš procesijos Inkūnų bažnyčioje:

https://www.facebook.com/raimondas.guobis/videos/1102278030700914