Už Andrioniškio vieškeliu pavažiavus 9 kilometrus į šiaurės rytus, tarp miškų atsiveria Mikierių kaimo erdvės. Keli mediniai, du dviaukščiai mūrinukai prie tolyn strėle šaunančio plento, keli namai šiek tiek atitolę nuo kelio ir keli visiškai pasislėpę girioje. Pasak Andrioniškio seniūno Sauliaus Rasalo, Mikieriuose dar gyvena 21 žmogus. Gyvasties kaimui suteikia čia įsikūrusi Mikierių girininkija, Šimonių girios pakraščiu kilpinėjanti Šventoji su dideliu skardžiu ir vieninteliu Anykščių rajone kabančiu tiltu.
Kaimą maitino miškas
Mikierių kaimo gyvenimas neatsiejamas nuo Šimonių girios ir jos pakraščiu tekančios Šventosios. Vyrai nuo seno dirbo miške, pjovė ir ruošė rąstus, rinko sakus, plukdė sielius upe žemyn. Moterys ir vaikai rinko uogas ir grybus. Praeito šimtmečio pradžioje kaime buvo apie 12 sodybų su penkiasdešimčia gyventojų. Šio amžiaus pradžioje gyventojų skaičius nusitovėjo ties dvidešimčia ir, galima sakyti, nekinta jau dešimtmetis. Kaime muo 1944 m. iki 1968 m. spalio veikė Kupiškio apskrities, Svėdasų valsčiaus Mikierių apylinkės darbo žmonių deputatų vykdomasis komitetas 1948 – 1971 m. kaime buvo pradinė mokykla. Tačiau kaimas iki šiol gyvybingas dėl čia 1958 – aisiais įkurtos Mikierių girininkijos. Prieš 5 dešimtmečius čia veikė stoglenčių gamybos cechas, 1973 – iaisiais per Šventąją dėl sakų rinkėjų buvo pastatytas kabantis pėsčiųjų tiltas ir du mūrinukai Mikieriuose, kuriuose dar tebegyvena sakintojų žmonos. Pasak girininko, sakai buvo renkami į 200 litrų talpos statines ir naudojami chemiijos pramonėje. Sakai nerenkami gal jau keli dešimtmečiai, tačiau miškininkams dar tenka pjauti sakintus medžius, kurių mediena dėl sakinimo prasta. Mikierius garsina ir Anykščių urėdijos įrengtuose aptvaruose laikomi dėmėtieji elniai ir danieliai, kurių jau kelios vados paleistos į Šimonių girios platybes. .
„Pirnieji danieliai į danielyną buvo atvežti bene prieš dešimtmetį, – sakė 21 – erius metus Mikierių girininku dirbantis Laimis Trumpickas. – Dabar aptvaruose gyvena ir dėmėtieji elniai. Žvėris galima stebėti iš šalia stovinčio bokšto“. Girininkas galėtų pasakoti ir pasakoti apie ne tik aptvaruose gyvenančius žvėris, bet ir Šimonių girios biosferos poligoną, Šventosios kilpų kraštovaizdžio draustinį, kurio poilsiavietes puoselėja Anykščių urėdija. Mikierių girininkijoje dažni svečiai Aleksandro Stulginskio universiteto studentai. Būsimi miškininkai, ekologai čia atlieka tiriamuosius darbus.
Trečiojoje pagal dydį Anykščių urėdijos girininkijoje (3184 hektarai miškų) girininkui padeda 20 metų eiguliu dirbantis Vaidotas Grikėnas, keli darbininkai. Giria – tikras augmenijos ir gyvūnijos lobynas. Girininkui yra tekę akis į akį susitikti su lūšimi, yra matęs vilkų.
Myli arklius
Šiek tiek tolėliau nuo vieškelio gyvena gruodžio 5 – ąją 82 – metų sulaukęs Algirdas Leika. Jis, kaip ir dauguma kaimo gyventojų, dirbo tuomečiame miškų ūkyje miškovežio vairuotoju. Buvo apsigyvenęs Anykščiuose, tačiau vėl sugrįžo į Mikierius. „Mūsų vienkiemis stovėjo ten, kur dabar girininkija, – prisiminė guvus senolis. – Kaime buvo mokykla,1945 – aisiais joje baigiau pradinę, o egzaminus jau laikėm Šimonyse. Karas, pokaris išblaškė kaimo jaunimą, ne kas beliko“. „Kaipgi pokaryje gyvi išlikot čia tarp tų miškų“, – pasiteiravau. “Visko buvo. Karo baisumai Mikierius aplenkė, o pokariu, prismenu, vieną valandą vieni užeina, po valandos – jau kiti. Ir visiems – duok! Tėtis gerai kalbėjo rusiškai, daug kam jis čia sugebėjo padėti ir pats su šeima išlikti“ .
Buvo likę kelios dienos iki Kūčių, tačiau A. Leika dar nebuvo apsisprendęs, kur kūčiavos, pas vaikus važiuos, ar kaime pasiliks. Mat gyvena jis lyg ir ne vienas. Dar laiko arklį ir šunelį, o kol sveikatos turėjo, tai net du bėrius ir karvytę laikė. Jo dukros Anykščiuose gyvena, o sūnus – Utenoje. Jis tikras senelis ir prosenelis turintis 7 anūkus ir 2 proanūkius.
Netoli trobos suartas akmenuotas laukas. “Čia jų tiek, kad išrinkti neįmanoma, – pabėdojo A.Leika. – Negana to, viską šernai išknisa, apsiginti nuo jų sunku, o vištas išpjovė lapės“.
Artimiausias A. Leikos kaimynas menininkas, medalininkas Jonas Žukas irgi gyvena vienas. „Pasižiūrime vienas į kito sodybą ir, jeigu ryte iš kamino rūksta dūmai, vadinasi, viskas gerai“, – šypsojosi sodybėlės šeimininkas.
Džiaugiasi ramybe
Medardas Seibutis dirba Anykščių miškų urėdijoje miško ruošos padalinio meistru. Jo žmona Sonata namuose ruošėsi Kūčioms, o sūnus Agnius jau ir Kalėdų senelio laukė. Dukrelė Ugnė buvo išvažiavusi į mokyklą Anykščiuose. Pasak moters, gyvenimas kaime tarp miškų jai nenuobodus. Vaikus į mokyklą nuveža geltonasis autobusiukas, du kartus per savaitę atvažiuoja autoparduotuvė, be to, kasdien į darbą važinėja vyras. „Tačiau kokia čia ramybė, kiek uogų, grybų vasarą ir rudenį“, – džiaugėsi Sonata Seibutienė.
-ANYKŠTA