Mokinukų maršas Kovo 11 – ajai

Devyniolika tūkstančių su puse žingsnių ir dvylika su trupučiu kilometrų Lietuvos nepriklausomybės šventę – Kovo 11-ąją pažymint.
Žygis vyko kovo 8- osios rytmetį, dalyvavo mokytojų Rūtos Meliūnienės ir Jūratės Girnienės suburtos Anykščių Antano Baranausko pagrindinės mokyklos penktokų A ir B klasės.

Tremtinių kryžius ir vėliava

Pirmasis voros stabtelėjimas prie Anykščių kapinių. Kryžiaus tremtiniams ir okupacijos aukoms papėdėje. Didingai plazdėjo vėjyje, plakėsi vėliava, karališku raudoniu Aukštaitijos svarbą Lietuvos istorijoje pažyminti. Prisiminėm, kodėl žodis vėliava skamba panašiai kaip vėlė, prisiminėm senovės lietuvių tikėjimą, kad kovoje jiems padeda ir žuvusiųjų brolių bei sesių vėlės, todėl mūsų kariai buvo nenugalimi.
Kalbėjome apie tuos, kurie vardan tėvynės laisvės aukojo gyvybę, vargo nelaisvėje, mirė Sibire. Apie tėvynės svarbą, apie lotynišką įrašą baltu riteriu, angelais paženklintoje Aukštaitijos vėliavoje „Patriam tuam mundum existima“, kuris reiškia – Tėvynėje telpa visas pasaulis, niekur nereikia keliauti, reikia tėvynėje gyventi.

Šilelio taku

Smagiu žingsniu traukėme gražuolės Šventosios paupiais (kaip šniokščia jos patvinę vandenys), tamsiais spygliuotynais, šviesiomis laukymėmis, iš vienos išbaidėme porelę gervių, gražuolėmis pušimis pasigėrėję – daugiakamiene žavėjęsi, prie uoksinės storo kamieno glaudėmės. Prisiminėm, kaip senovės kovotojai prie didžiųjų medžių pridėję ranką prisiekdavo.
Keletą upelių, slėnių patogiais tilteliais įveikę, gerokai ilgiau nei valandą smagiai žingsniavę, iš upės slėnių stačiu šlaitu pakilome prie Lajų tako bokšto.

Puntukas ir „neužimtas“ bokštas…

Puntuko akmens legenda – nors girdėta, bet vis kitokia. Apie velnią, kuris norėjęs šituo akmeniu sudaužyti Anykščių bažnyčią, apie karžygį Puntuką, kurį žuvusį senovės papročiu degino ant šio akmens. Apie narsius lakūnus Darių ir Girėną, kurie Atlanto vandenyną paprastu lėktuvu perskrido, nors žuvo, bet Lietuvą plačiai išgarsino. O jų paliktas kreipimasis į tautiečius, į Jaunąją Lietuvą, iki šiol mus įkvepia ir tėvynės labui darbuotis bei aukotis skatina. Fotografuojamės: vienas – prie akmens, du – ant kabančio tilto, plazdant Aukštaitijos ir Kovo 11 – osios vėliavoms, istorinę Lietuvos vėliavą ištiesę, daugybe mažų trispalvėlių mojuodami.
Žygeivių pietūs puikūs, išmaniai pasinaudojus ištuštėjusių prekybos kioskelių prie Lajų tako staliukais, kėdutėmis. Nors vienas namelis „gyvas“. Kioskelyje darbuojasi simpatiškas vyrukas, jis šypsosi, kad nebuvo žiemos sezonui veiklos nutraukę, darbuodavosi savaitgaliais, o štai šį kartą ir eilinę dieną kioskelin atkeliavęs. Prie dešrainių, traškučių, kavos vaikai išsirikiavo į eilutę.
Įkopti į Lajų tako bokštą buvome sumanę, tačiau su tarnautoja susitarti nepavyko: gal pabijojo tokio didžio būrio energijos, daugybės žingsnių keliamo drebėjimo, svorio.
O laikinas bokšto valdovas, į viltingą skambutį taip ir neatsiliepė. Šturmu Lajų tako bokšto imti nepanorom…

Maršu į miestą

Atgal visuomet smagiau. Su trumpais stabtelėjimais prie upelių kanjonų, nukirstų medžių. Vis kokią dainą užtraukiant – mokosi dainuoti ir mažyliai, nors senos žygio dainos juos stebina. Užvedame „Augo kieme ąžuolėlis“ ir visiems nepaprastai smagu, nes būryje žengia ir Ąžuolas, ir Liepa. Po to dar „Išėjo tėvelis į mišką“.
Stabtelėjame prie didžiojo Šlavės slėnio, tiltelio per legendinį upelį. Kokia puiki vieta, žvelgiant į melsvas pušų viršūnes, giedrą dangų, šventais žodžiais besiliejančią lietuvių dainą sudainuoti: „Graži tu, mano brangi Tėvyne, / Šalis, kur miega kapuos didvyriai./ Graži tu savo dangaus mėlyne./ Brangi, tiek vargo, kančių prityrei…“
Ir vėl pirmyn, gryno, laisvo oro iki soties įkvėpdami, gražuoliais medžiais grožėdamiesi, kirtimuose jų likimą apgailėdami, paskutinius žiemos ledynus peržengdami, į šviesų pavasarį žengdami.