Nebūsiu originali. Pakalbėsiu apie karą ir aš, nes daugiau jokia tema galvoje nesisuka. Nesu nei politikos apžvalgininkė, nei karo ekspertė, nei istorikė, o tanką mačiau tik Orvidų sodyboje. Tačiau esu žmogus, kuris, kaip ir jūs, negali ramiai žiūrėti į tai, kas vyksta.
Tai, dėl ko šitoks pragaras verda ten, Ukrainoje, suvokiama, matyt, tik pačiam ponui putinui (didžiąja raide šios pavardės nerašysiu). O gal ir tam nelabai: panašu, kad šis psichopatas, bent jau iki invazijos į svetimą šalį, gyveno rožinių vienaragių ir vaivorykščių pasaulyje, įsivaizduodamas, kad visi, kuriems jis parodys tanką, kuriuos jis „išvaduos“ nuo įsivaizduojamų nacių ar dar kažko, sutiks jį su gėlėmis, dėkingumo ašaromis ir aplodismentais. Kad visi drauge, susikibę už rankų, atkeliausime į SSSR ir viskas bus kaip buvę. Labiausiai baisu dėl to, kad šis rožinis pasaulis dideliais tempais dažosi raudonai, kad, eidamas per nekaltų žmonių lavonus, vadas jaučiasi esąs didvyris. Vaduotojas. Girdėjote, kad rusų kariai net pasirūpino paradinėmis uniformomis? Kas žino, kuriuose griuvėsiuose jie tą paradą surengtų.
Tai ne baimė, kad ir mūsų tas pats laukia. Dėl grėsmės ir mums taip pat neramu, bet sunku matyti, kaip ten griaunami miestai, niokojamas žmonių turtas, kaip milijonai žmonių bėga nuo siaubo, nešini tik būtiniausiais daiktais ir augintiniais. Kaip „for fun“ rusų armija šaudo į judančius taikinius – t. y., bandančius slėptis nuo atakų beginklius žmones… Maniau, kad taip būna tik filmuose. Kad tai jau istorija, kurią vadovėliuose skaitėm, kad tai gyva tik senų žmonių atsiminimuose (atmintin įstrigęs ir amžinatilsį bobutės pasakojimas, kaip ji, šliauždama pasislėpti nuo bombardavimo, susiplėšė suknelę…). Sveiku protu suvokti, kad visa tai vyksta šiandien, yra gerokai sudėtinga.
Kas turi dėtis kareivio galvoje, kad nusitaikytų į bėgantį vaiką? Ar sėdinčią automobilyje šeimą? Ar jis iš tiesų tiki, kad septynerių metų mergaitė yra liaudies priešas, besikėsinantis užpulti Rusiją? Ar aklai klauso kažkokių nužmogėjusių vadų, o gal – tiesiog linksminasi? Man nuoširdžiai įdomu, kaip po to gyvena (jei išgyvena) tokie kariai. Ką galvoja, žiūrėdami į savo vaikų akis? Gal negalvoja nieko, nes toji septynmetė tėra eilinis trofėjus: kaip medžiotojui, pataikiusiam šernui į kaktą…
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis sakė, kad niekas negali suprasti, kas dedasi jo šalyje. Ir aš sutinku. Jam turbūt kyla noras kasytis, eilinį kartą išgirdus, kaip įvairios šalys smerkia putino režimą. Taip, mes galim verkti, šiltai įsitaisę prie TV ekrano, galim viešai užjausti, galim pasmerkti, daugių daugiausia – paaukoti pinigų ar priimti karo pabėgėlį. Bet suprasti mes nesuprasim, nebent mums būtų 90 metų ir mums būtų pavykę išgyventi, perėjus tą patį pragarą.
Gal nuskambės per daug žiauriai šiame kontekste, bet rusų karių man gaila. Ne tų, kurie aklai tiki vadu, kurie iš oro mėto bombas ant gyvenamųjų namų ar pyškina šeimas, o anų vaikų, kurie puolė pirmieji, kurie tikina net nežinoję, kad vyksta kariauti (nors kažkuris lietuvių kariškis sakė visiškai netikintis tokiomis kareiviukų raudomis). Aš nežinau, ką apie karą gali suprasti septyniolikos metų vaikai. Aš nežinau, kas gali dėtis jų mamų galvose, ar jos suvokia, kad jų sūnūs tapo kruvinu įrankiu jų gerbiamo prezidento beprasmėje kovoje? Ar jos vis tiek juo tiki? Ar tiki, kad pamatys savo vaikus gyvus, tapusius didvyriais,...
Šis turinys yra matomas tik registruotiems anyksta.lt vartotojams, įsigijus portalo naujienų prenumeratą.
Portalo anyksta.lt naujienų prenumeratą galite įsigyti čia.
Jau esate prisiregistravęs? Prisijunkite:
