Mūsų žvilgsniai ir jų žodžiai

Kai mokiausi Pirmosios Šv. Komunijos katekizmo pas (jau amžiną atilsį) kraštietę Eleną Ingaunytę, kurios trobelė dar iki šiolei stovi Svėdasų miestelio pakraštyje ant kalno, pamenu kaip Aliutė (taip ją visi vadindavome) mums, vaikams, dažnai sakydavo, kad „nusidėti žmogus gali ne vien darbais ar mintimis, bet ir žvilgsniu. Todėl negalima žiūrėti į visokius negražius dalykus“. O mes, nors ir tarybiniai vaikai, buvome gana padykę ir ne mažiau smalsūs už dabartinius vaikus: mums viskas buvo įdomu, viskas buvo smalsu – kiek tik akys matydavo. Tik tais tarybiniais laikais matėme mažiau vakarietiškų spalvų ir visokių blizgučių. Tačiau ir tada matėme daug… gal ir per daug, negu buvo galima. Štai per vieną iškilmingą Svėdasų tuometinėje vidurinėje mokykloje renginį salė buvo pilna visokių garbingų svečių: visokie partijos nariai, komjaunuoliai, aktoriai, dainininkai, buvo svečiai iš Latvijos, kuriems turėjome dainuoti kažkokią latvišką dainelę. Tuometinis mokyklos direktorius Antanas Bimba atrodė iškilmingiausiai: naujutėlis ir tikrai deficitinis kostiumas, balti kaip šviežias sniegas marškiniai, įspūdingas kaklaraištis. Tačiau mūsų gerbiamo direktoriaus batų padus ant scenos įžūliai puošė… keli prilipę šiaudai, kuriuos pirmoji pastebėjo viena mano klasės draugė. „Žiūrėk, Rička, direktorius tiesiai iš tvarto ant scenos užlipo“, – į ausį kikendama man sušnibždėjo klasiokė. Kiek gi vaikams, tokiems kaip mes, reikia, kad prasidėtų juoko priepuolis. Čia į pagalbą atėjo mūsų poterių mokytojos Aliutės patarimas: „Jei ne vietoje pradeda imti juokas, tai reikia pagalvoti apie kažką liūdno ar baisaus“. Pagalvojau, kad kitą dieną reiks mokyklos stadione bėgti trijų kilometrų krosą ir dar laukia algebros kontrolinis. Tai du patys baisiausi ir mano nekenčiamiausi dalykai mokykloje. Blogiau negu ateizmas. Padėjo tos „baisios“ mintys. Juokas kaip mat dingo. Tik va tas direktoriaus batų su prilipusiais šiaudais vaizdelis liko iki šiolei. Kažkada, po daug metų teko susitikti mano buvusį mokyklos direktorių Antaną, kuriam papasakojau apie tą „šventinį“ nutikimą. Atsiprašiau direktoriaus, kad pasijuokiau iš jo „nelaimės“. Abu gardžiai nusijuokėme, lyg išgirdę gerą anekdotą.
Dabar jau nebesame vaikai ir mokinukai. Tačiau ir suaugusio bei gyvenimo jau spėjusio pamatyti žmogaus žvilgsnis ir šiais laikais turi ką veikti. Tik dabar besižvalgydamos akys jau ieško daugiau prasmės, negu juoko ar pikantiškumo. Žvelgi į aplinką, o ji tau sakyte sako, koks gyvenimas su savo realybe tave supa šiandien, ir koks tas gyvenimas gali būti rytoj. Iki šiolei negaliu pamiršti vieno vaizdo iš Panevėžio ligoninės. Dvi priėmimo skyriaus operacinės patalpos, kurias skiria praviros matinio stiklo durys. Vienoje patalpoje guliu aš, belaukdamas, kol gydytojas apžiūrės, kaip gyja mano pooperacinės žaizdos. Kol laukiu, dairausi. Pastebiu gretimoje patalpoje gulintį žmogų, kuris žiūrėjo į mane. Jo akyse pastebėjau sunkiai suvokiamą baimę ir kartu lyg pagalbos šauksmą. Paskui durys užsidarė. Liko tik to žmogaus tas žvilgsnis… Paklausiau savo gydytojo, ar daug turi darbo. „Daug šiandien turiu. Štai šalia jau laukia vyras, kuriam turėsime amputuoti koją…“, – atsakė gydytojas. O aš tik dabar suvokiau to žmogaus iš gretimos patalpos žvilgsnį. Jo negaliu pamiršti… Prisiminiau kažkada matytą vieną karine tema filmą: sunkiai sužeistam kareiviui irgi reikėjo amputuoti koją. „Maldauju: leiskite man dar šiek tiek į ją pasižiūrėti, nes paskui jos nebebus…“, – paprašė kareivėlis šalia stovinčių karo medikų. Tikriausiai patys sunkiausi yra atsisveikinimo žvilgsniai. Tik paskui jie tarsi išdegina atminties drobėje prisiminimų vaizdą visam likusiam gyvenimui.
Sakoma, kad akys – tai mūsų sielų veidrodžiai. O žvilgsniai – be žodžių vykstantis dialogas ar monologas. Žvelgdami į pasaulį ir netardami nei žodžio, mes visada prabylame savo vidumi. Akys ir jų žvilgsniai turi savo kalbą. Jei norėtume suprasti, ką sako akių žvilgsniai, turime ne tik žiūrėti, bet ir matyti, o matydami ir pajausti, išgyventi. Juk ir meilė ne taip jau retai pasitaiko iš pirmo žvilgsnio. Pamenate nuostabų pianistą Danny (aktorius Timas Rotas) iš režisieriaus Džiuzepės Tornatorės 1998 metais sukurto nuostabaus ir kartu tragiško kino filmo „Legenda apie pianistą“? Plaukiodamas dideliame laive ir iš jo nei karto neišlipdamas, Danny savo akimis matė daug keliautojų. Žvelgdamas į juos, Danny kūrė melodijas savo pianinui. Tačiau muzikanto gyvenime išliko vienintelė melodija, kalbanti apie šviesiaplaukę mergaitę ir jos akių žvilgsnį, virtusį meile iš pirmo žvilgsnio, deja, taip ir likusią tik prisiminimuose. Šis filmas – tai tikra ir gera meditacija apie akis, jų žvilgsnius ir juose klaidžiojančią žmogaus sielą, ilgesingai niūniuojančią nepakartojamą melodiją apie meilę iš pirmo žvilgsnio. Kažkada vieno pamokslo metu žmonių paklausiau, ar jie pamena tą momentą, kai akys pirmą kartą pamatė kitą žmogų, kurį vėliau pamilo. Kai kurių mišiose buvusių žmonių akyse pastebėjau ašaras. Vadinasi, paklausiau ne veltui…
Kaip kunigas ir kaip žmogus, nuo pat vaikystės buvau labai smalsus. Mano akys, nors dabar jau ir su akinių pagalba, per beveik 25 kunigystės metus daug ko matė. Į mane, stovintį prie altoriaus, irgi žiūri daug akių (žinoma, jei dar į bažnyčią kažkas daugiau ateina), bet ar jos mato kas esu, koks esu? Kaži… Žinoma, kartais į sielos vidų prasibrauna pagunda save parodyti lyg dirbtinio intelekto sukurtą ikoną. Tačiau netikrovė mane žeidžia. Gal tik negaliu viešai sakyti visko, ką galvoju. Lietuvoje tam per „stiprus“ yra demokratijos jausmas. Tačiau dažnai pergyvenu dėl dažno ir vieno mano žvilgsnio. Žvelgdamas į baltą Ostiją, kurioje „turėtų“ būti tikras Kristaus Kūnas, nors ir be galo norėdamas, dar nesu matęs paties Kristaus ir koks Jis yra „tikras“: nenutapytas žmonių teologinės fantazijos. Per meditaciją priešais altorių kartais ištisas valandas bandau pamatyti Viešpaties veidą. Deja… Rodos, dar iki šiolei esu ir tikintis. Tikriausiai to veido ieškosiu ir toliau, per likusį savo gyvenimą. Juk kaip nupasakoti žmonėms, kaip atrodo Dievas, jei to Dievo pats niekada nematei? Belieka svajoti ir įsivaizduoti, kad tai be galo mylimo žmogaus veidas… Kaži, ar Dievą galima irgi įsimylėti „iš pirmo žvilgsnio“? Prisiminiau Šv. Augustiną ir jo „Išpažinimų“ knygą. Reiks dar kartą paskaityti ir kitiems tą patarčiau padaryti. Juk šventųjų akys kitaip – giliau – mato ir gali matyti Dievą.
Nenoriu šiandien rašyti apie piktus žvilgsnius, kurių tenka nemažai pamatyti. Gal todėl kartais mes stengiamės vengti kitų akių kontakto. Tačiau ar pagalvojame, kokiomis akimis mes patys į kitas akis žvelgiame? O jei mūsų akių žvilgsniai palinkėtų kitam žmogui ramybės ir geros sveikatos? Kaži, ar piktų akių ir jų žvilgsnių nesumažėtų? Žinoma, kad sumažėtų! Tada daugumos akys su savo žvilgsniais ramiai keliaus šviesiu taku, lyg per baltus ir sniegu padengtus laukus. O už mūsų nugarų liks šviesūs, sniege pasilikę pėdsakai, lyg balti prisiminimai, kurių pasistenkime nesutepti jokiais blogio purvais, nes vargu ar mūsų akys nori žiūrėti į purvą.