Sunku nepritarti viešai išsakytai nuomonei, jog Savivaldybės organizuojamas dalyvaujamasis biudžetas yra ne kas kita, kaip žaidimas demokratija. Pati idėja gal ir nebloga: paraiškas vienam ar kitam projektui gali teikti gyventojai ar visuomeninės atstovai, o atrinktosios gauna finansavimą.
Jeigu procesas skaidrus, o nauda akivaizdi – valio! Bet tik tuo atveju, jei projektas atitinka gyventojų lūkesčius, o pinigai neviršija jo vertės. Visgi ne visados taip. Taigi, nauda ar pinigų švaistymas?
Prisimenam atvejį, kai žurnalistas ir mėginęs nuo Anykščių tapti Seimo nariu Kristupas Krivickas suabejojo pavėsinės Kurkliuose, kuri mokesčių mokėtojams kainavo dešimt tūkstančių, kainos pagrįstumu. Pasirodžius publikacijai, daugelis puolė skaičiuoti, kiek šis objektas gali kainuoti iš tikro. Vienas komentatorius sutiktų pastatyti už 3,5 tūkstančio, kitam atrodo ir tiek per daug. Savivaldybės „turto vertintojams“ išėjo 8,5. Taigi, skirtumas kainoje neatitinka nei paklaidos, nei paklydimo reikšmės. Vienu žodžiu, pinigų duota „iš lempos“.
Panašiai gali ištikti ir šiais metais. Dalyvaujamojo biudžeto projektams savivaldybė skyrė šimtą tūkstančių. Pinigai dideli ir juos tinkamai panaudojus galima daug nuveikti. Visgi panagrinėjus, kas bus daroma ir kiek įvairioms priemonėms bus išdalinta pinigų, abejonių dėl skaidrumo kyla nemažai.
Beveik visi projektai, ar tai bendruomenės laisvalaikio erdvės įrengimas prie Šventosios, ar segmentinės tvoros pastatymas augintiniams Mačionių kaime, ar lauko sienos sutvarkymas Paežerių kaime, ar namo stogo remontas Kavarske bei dar keli kiti projektai kainuos vienodai – po beveik dešimt tūkstančių eurų.
Tai jeigu nori atlikti vienokius ar kitokius darbus, finansinei įstaigai įprasta pateikti jei ne projektą, tai bent darbų bei medžiagų išlaidų sąmatą. Panašu, kad iš akies prašyta, o „iš lempos“ duota.
Dar blogiau, kai dalis tokių įgyvendintų sumanymų mažai arba visai nenaudojami.
Kodėl priimami mažai su logika susiję ir brangiai kainuojantys sprendimai? Dėl kompetencijos stokos ar aplaidumo? Pavyzdžiui, kur savivaldybė rado tokį turto vertintoją, kuris anykštėnų keikto ir prakeikto metalo laužo (amfibijos) vertę nustato didesnę nei naujos, veikiančios mašinos?
Kodėl perkama turto vertintojo paslauga, jei tą darbą gali atlikti vadovo sudaryta aukciono organizavimo komisija? Nemokamai ir labiau kvalifikuotai. Teisės aktų nustatyta tvarka pirmam aukcionui įprastai daiktas statomas likutine verte. Šiuo atveju, sumokėję pinigus iš biudžeto, aukciono organizatoriai pateko į pinkles, kadangi mažinti kainą kitiems pardavimams galima tik nustatytu santykiu. Rezultatas – legendinės aamfibijos niekas neperka, ji stovi ir toliau stovės Komunalinio garaže. Žala biudžetui ir – anykštėnų pirštas prie smilkinio. Nežinau, kiek valdžios įstaiga sumokėjo už vertinimo paslaugą, vis gi pagrįstomis išlaidomis nepavadinsi.
„Nepamatėme, nes pravažiavome dieną“, – taip į gyventojos priekaištą, kodėl Strateginiame plane neužfiksuota šviesos tarša, pasiteisino vilniečiai. Strategijos rengėjai salėje susirinkusiems pamiršo priminti, kad dar kartą mūsų mieste lankėsi su klase, būdami moksleiviais. Tai tokiam rangovui lyg ir pakanka pasiruošimo planui iki 2030 metų parengti… Kompetencijos taipogi. Žinant, kad kaimiečiams tiks, kad valdžioje nėra žmogaus, kuris labiau išmanytų. O lengvų pinigų kas nenorėtų…
Tai taip esu linkęs pasijuokti iš mero komandos, kuri arba nieko nemoka, arba tingi atlikti šiek tiek sudėtingesnę užduotį. Užduočių, kurie jiems priklauso pagal pareigas.
Kad tai eilinis dokumentas, skirtas į stalčių, rodo ir tai, kad jo pristatyme neparodė dėmesio meras, o pavaduotojai buvo klausytojų rolėje. Jokių klausimų, jokių paaiškinimų ar abejonių. Tipo – padarė, sumokėjom ir taškas. Tai nebe pirmas brangiai biudžetui kainavęs darbas, kuris nuguls į stalčių.
O jei valdžios žmonės nors retkarčiais žvilgtels – Anykščiams ne į naudą. Pavyzdžių turim ne vieną. Nežinau, kaip vadinasi amžiną atilsį Audrio Karaliaus „talmūdas“, kuris, anot, vieno vadovo, ne iš to galo pradėtas. Arba kultūros strategija, parengta kažkieno iš svetur, skirta pasakos herojams. Dar – lėto miesto projektas, dar – judraus miesto vizija, dar – kultūros kurorto koncepcija…
Veiklos planavimas yra išskirtinė savivaldybės funkcija. Tad kokiu pagrindu administracija perka paslaugas, kurias turi atlikti pati? Etatų skaičius nemažėja. Rajono taryba turi prievolę kontroliuoti biudžetinių pinigų naudojimo tikslingumą ir efektyvumą. Kodėl ji to nedaro? Planai, koncepcijos, netgi patikrinimai ar ataskaitų rengimas yra perkami. Žodžiu, valdžios įstaiga pilna apimtimi neatlieka savo funkcijų.
