Įspūdžiais iš filmavimo dalinasi ir kūrybos procesą interpretuoja žymus teatro ir kino aktorius Algimantas Masiulis
Garbaus amžiaus sulaukęs aktorius A.Masiulis, regis, net rizikavo savo sveikata dalyvaudamas labai kuklaus biudžeto filme: „Šį kartą viskas baigėsi gerai, bet jeigu ir atsitiktų priešingai, nesigailėčiau. Nes tai yra žmogaus pasirinkimo klausimas. Aš jaunystėje iššvaisčiau daug jėgų ir energijos menkaverčiam darbams. Daugelis sako, kaip toj dainoj – „oi sugrįžki jaunyste!“, bet aš jau taip negalvoju. Jaunas buvau kvailas, gyvenau tokiame laikmetyje, kuris kėlė didelę grėsmę žmogaus sąžinei ir mentalitetui, daug klaidų padariau.“
„Tačiau Vytas turi tokią nuostabią savybę, kuri mane visuomet žmonėse traukia: išsiauklėjimas. Į šį terminą aš talpinu dabai daug: tai jo elgesys ir jo bendravimo etika, gerumo siekimas, agresijos perspėjimas; jis rašo ir vaikiškas knygas, kurias pagaliau galima duoti skaityti vaikams, nes ten niekas nesimuša, niekas nieko nežudo. Kiek patyriau, jis yra toks žmogus, kuriam aš negaliu atsakyt.“ – Algimantas Masiulis, apgailestavo, kad jam yra tekę patirti nemažai priešingo pobūdžio pabendravimų su režisieriais, kai „apsiginklavęs savo galybe, žinojimu“, režisierius leidžia sau viešai tyčiotis, niekinti aktorių.
Algimantas Masiulis filmavosi ankstesniame Vytauto V. Landsbergio vaidybiniame filme vaikams „Jonukas ir Grytutė“, kur sukūrė geraširdžio Senelio vaidmenį.
„Labai įsigyvenau į tą vaidmenį. Tai buvo geras senelis, kuris moka žaisti, labai myli savo anūkus, vėliau jis gelbėja juos iš vaikų namų ir vis prisimenu epizodą, kai aš puolu skristi… Tokie „skraidymai“ yra visoje Vyto kūryboje, jo knygose vaikams ir jo dainose. Toks jo pasaulis. Esu įsitikinęs, kad jis neretai kenčia, kad pasaulis nėra toks gražus, kaip norėtųsi. Aš pats irgi renkuosi idealizmą, kaip tas Don Kichotas ir, manau, kad visiems toks pasirinkimas būtų ne pro šalį“, – aktorius prisimena, kad tai buvo 90 – tasis jo sukurtas vaidmuo kine, paneigęs jo ankstesnįjį amplua.
Naujame, jau 100-jame savo filme (!) A. Masiulio personažas, vėl sugrįžta prie aktoriaus dažniau kuriamų valdingų ir mąslių personažų. Scenarijuje jis vadinamas Seniu – tai atsiskyrėlis, gyvenantis malūne, lipdantis keistus daiktus iš molio ir kartais sulaukiantis svečių, savotiškų piligrimų, kuriems reikia pagalbos ar dvasinio mokytojo. Filmo pradžioje mes pamatome suirzusį, nervingą Paulių (aktorius Gediminas Storpirštis). Bendradarbės, teatro grimerės (aktorė Rūta Staliliūnaitė) iniciatyva jis nuvyksta pas Senį ir šis atskleidžia Pauliaus nerimo priežastį, kurio gijos driekiasi net į Lietuvos partizaninio pasipriešinimo laikus.
Lietuvos partizanų žygdarbis yra svarbi ir dažnai Vytauto V. Landsbergio kūryboje nagrinėjama tema. Dainos, baladės, eilėraščiai, dokumentiniai filmai. Galime prisiminti spektaklį „Bunkeris“ (LNDT). Rašydamas pjesę, autorius daug bendravo su A. Masiuliu ir rėmėsi tikrais istoriniais faktais – „Rašytojo“ prototipas yra Kostas Kubilinskas.
„Esu to meto liudininkas, buvo net ir labai baisių atsitikimų. Savo akimis mačiau partizanų ir stribų bei „enkavedistų“ kautynių. Labai daug regėjau, bet ir dabar dar nenoriu to niekam pasakoti, kad koks jų išlikęs niekšas manęs neužmuštų“, – Algimantas Masiulis kategoriškai atsisakė viešinti savo patirtį. Antrosios Sovietų okupacijos žiaurumus jis išgyveno Anykščių rajone, būdamas 14 metų paauglys, dar kiek per jaunas įstoti į aktyvių partizanų gretas.
Tačiau A.Masiulis, matyt, išties yra šios epochos ir kino/teatro ekspertas, nes V.V. Landsbergis ne vieną kartą įveikdavo atstumą tarp Vilniaus ir Kauno, norėdamas pasikalbėti su maestro.
„Vytas išklausydavo mano pastabų, kurias sau leisdavau nedrąsiai išsakyti. Jis jas priimdavo kaip kokią ginkluotę, jokiu būdu neįsižeisdavo ir išvažiuodavo. Po kiek laiko atvažiuoja su nauju variantu, jie visi gana skirtingi. Ir spektaklį, tikriausiai, pastatė dar kitokį, nei mano skaityta paskutinė pjesės versija. Spektaklio aš, beje, dar nemačiau“. Algimantas Masiulis mano, kad partizaninio karo tema yra labai opi. Juk iki šiol kiekvienas remiasi savo šeimos patirtimi. Todėl ši tema yra rizikinga, iš menininko reikalaujanti didelio jautrumo bei takto, kitokią patirtį turinčiam asmeniui.
„Mene jokių receptų nėra“ – teigia legendinės J.Miltinio teatro mokyklos auklėtinis A.Masiulis – „Menas – tai žmogaus veikla, kurią įtakoja ir intelektas, ir fantazijos, ir pasąmonė, ir slapti troškimai… Menas yra tai, ko negalima išmokyti, ar išmokti. Menas neturi taisyklių ir išvis nėra mokslas, bet menininkui kelia tam tikrus etinius ir moralinius reikalavimus. Jis neturi teisės niekinti žmogų, ar atimti viltį."
Tačiau imdamasis seniai jam rūpinčios partizaninio karo temos Vytautas V. Landsbergis nesikartoja. Šiame filme iškyla nauja idėja – atsiprašymo, atleidimo ir susitaikymo. „Jis yra krikščionis. Jis seka Kristaus nurodymais, kad priešams ir savo skriaudėjams reikia atleisti: jei tau kirto per vieną žandą, atsuk kitą. Aš irgi atleisčiau, – ilgai pagalvojęs teigia A.Masiulis, – nelaikau ilgai užanty akmens. Bet prisiminti, ką Sovietų valdžia padarė mūsų tautai, yra būtina. To nevalia pamiršti. Aš prisimenu ir prisimenu rūsčiai, bet asmeniškai ant buvusių sistemos darbuotojų nepykstu. Dažnai susitinku vieną mane tardžiusių saugumiečių. Jis su manim sveikinasi – aš su juo sveikinuosi. Nejaučiu jokio pykčio, tiesiog man reikėtų vaidinti, kad esu piktas. Kita vertus, aš suprantu, kad ir šiandien konformizmas, deja, yra kasdienis mūsų palydovas.“
Filmas ,,Kai aš buvau partizanas“ ne tik organiškai pratęsia spektaklio „Bunkeris“ nagrinėjamą išdavystės temą; nemažai spektaklio epizodų irgi įsipina į filmo siužetą, kadangi pagrindinis filmo herojus – yra aktorius, vaidinantis tame spektaklyje. Taip pat naujame filme epizodinius vaidmenis vaidina kiti „Bunkerio“ aktoriai Marius Jampolskis ir Birutė Mar.
Toks intriguojantis sumanymas, kai siužetas vystosi trijose skirtingo laiko erdvėse, diktuoja sudėtingą ir originalią kūrinio formą. Tam buvo pasitelkta kintanti filmavimo stilistika ir maniera (operatorius – Audrius Kemežys), kurią dar labiau pavyko išgryninti montažo priemonėmis (montažo režisierius – Tomas Rugevičius Rugys). Taigi žiūrovas ne iš karto, bet laipsniškai suvokia veikiančių asmenų tarpusavio santykius.
„Tik „komandos monolitas“, kuris tiki tuo, ką daro, galėjo įvykdyti filmavimą per tokį trumpą laiką ir su tokiu biudžetu. Vytas niekada neįsakinėja, nerėkauja, nebaudžia. Bet šalia jo dirbdamas, labai greit pajunti, kad čia yra pagarba kitam žmogui ir jo kūrybiškumui. Tai visi greitai perima tą bendravimą ir dirba labai gerai be jokių bizūnų, be keiksmažodžių ir raginimų. Vien tik jo asistentė Ramunė Rakauskaitė ko verta. Aš tiesiog ją pamilau.“– A.Masiulis labai šiltai prisimena filmavimą, kuris vyko šaltą praeitų metų gruodžio mėnesį. Ir kai žiūrėsite šį filmą, atkreipkite dėmesį, kaip gražiai garuoja arbata aktorių puodeliuose, garai kyla, smelkiasi ir stebuklingai tirpdo ledą mūsų viduje.
Straipsnį parengė Agnė Marcinkevičiūtė
“Kažin, ar būčiau sutikęs filmuotis žiemos metu, apleistame ir nešildomame malūne, jeigu darbas nebūtų turėjęs ypatingos svarbos“, – tokiu klausimu sau Algimantas Masiulis pradėjo pasakojimą apie naujausią savo vaidmenį Vytauto V. Landsbergio režisuotame filme „Kai aš buvau partizanas“ (Studija „A Propos“), kuris netrukus lietuvių kino gerbėjams bus pristatytas festivalyje „Kino pavasaris“.
