Ne visai turistiniai Anykščiai

Skaitau jūsų miestelio naujienas internete ir noriu pasidalinti savo pastebėjimais apie Anykščių miestelio privalumus ir trūkumus.
Norėjau pasikviesti draugus keturioms dienoms iš užsienio ir jiems parodyti kitokią Lietuvą – ne tik Vilniaus sienamiestį.
Kodėl gi ne – juk šalyje yra veikiantys oro uostai ir pasiekti Anykščius nėra sunku.
Galvojau, kad Anykščiai galėtų būti mūsų dislokacijos vieta, iš kurios mes lengvai galėtume pasiekti kitus gražius Rytų Lietuvos kampelius: Rokiškio, Utenos, Ignalinos, Zarasų savivaldybes, kur yra gražūs keliai, miškai, ežerai, lietuvių kultūra ir kulinarinis paveldas.
Nors miestelis yra švarus, gražus, sakyčiau, saugus turistams iš užsienio, bet susidūriau su kita problema – tai apgyvendinimas.
Butai, kurie yra nuomai Anykščiuose, jie netinka svečiams, nes nėra pusryčių, restorano.
Yra Anykščiuose tik du viešbučiai, kurie kaip ir turi valgyklas, restoranus, bet tie viešbučiai nėra pritaikyti svečiams iš užsienio, nes jie specializuojasi toms klientėms, kurioms 20–30 metų, kurioms sunku yra auginti vieną vaiką, ir reikalingas SPA, masažas, ar viešbutis, kur jos galėtų pavaikščioti basos, su chalatais, ar su maudymosi kostiumėliais. Todėl užsienio svečiai labai nejaukiai jausis šalia tokių lia-lia.
Yra kažkokia ten vila, prie Svėdasų ežero, kaip jie ir turi vilas nuomai, augina elnius, danielius, nors ir turi pusryčius, bet vėlgi, ta pati nelaimė su jais irgi, nes yra SPA, ir kažkoks Japoniškas Miško kelias tarp serbentų krūmų, atgaivinti sielą, bet nėra ten nieko japoniško.
Lieka tik rajono kaimo turizmo sodybos, kur stovi kubilai, gruziniškos šašlykinės, kazano puodai, uzbekistano puodai, turkiški kaljanai, lenkiški pigūs plastmasiniai baldai, visokie kubilai, „viedrai“, kanistrai, ko tik širdis geidžia – vienu žodžiu, visas kičas, balta mišrainė, kas šovė į galvą, tą ir padarė.
Nėra taip, kad nors viena apgyvendinimo įstaiga reklamuotų, kad jie turi John Lewis Sweet Dreams čiužinius, ne privemtus, o patogius, ar šalia kvepiančius Birutės Jazminus, ir už svečių ramybę ir saugumą atsako visa bendruomenė.
Juk mums, turistams, atvažiavusiems su naujomis mašinomis, į apgyvendinimo įstaigą, norisi tik to, kas parašyta ant koncervų dėžutės – yra tai, kas yra.
Maitinimo paslaugos, kokios yra siūlomos, Anykščių viešbučių restoranuose, netinka, nes užsieniečiams nereikia „feiko“… už Dubajaus kainą.
Užtektų ir Anykščių vyno valgyklos meniu, ir jų kainų – deja, Anykščių vynas neturi savo viešbučio.
Toliau tik būtų galima planuoti kelionę po Lietuvą, bet iš karto matosi, kad 100 pažintinių takų, 200 pažintinių bokštų, 300 pasivaikščiojimo keliukų – tiek nereikia, niekada nereikėjo, ir niekas nesupranta, kam Savivaldybės mėto pinigus pigiems verslininkų triukams?
Jokių plakatų, stendų šviečiančių nereikia, jokių elnių ar danielių.
Iš visų Rytų Lietuvos penkių Savivaldybių, tereikia tik penkių pasiūlymų, ką jos gali pasiūlyti geriausio, gražiausio.
Tarkime, Sartų ežeras. Bet ten verslininkai jau irgi padarė vietas privemti vietiniams, Labanoro giria – bet ten trūksta vietos, kur minti pedalus, Gražutės ir tas kitas kažkoks gražus regioninis parkas, yra tik gražus oras – Meteofor pasirūpino, ir yra gražūs keliai, ačiū „Via Lietuva“, ir kadangi mes turime mašinas, dizainerių, pas mus viskas yra, ko reikia mūsų zonai: muzika, oro kondicioneriai, – ir jokie vietiniai MFckr’s mums nebereikalingi.
Yra vietinis kultūrinis paveldas, pyragas „Medutis“ ar Karališkas tortas „Jaros“ kepykloje, yra Petro mėsinė, Anykščių vynas Vorutas, Anykščių sultys ir šaukštas medaus.
Jokie Žvagulio šakočiai, kiniškos prekes „Grok, Jurgeli“ šventėje ar kažkokioje Kaziuko mugėje, džiazo festivalyje vakariečių nedomina.
Kadangi neradau tinkamos vietos svečiams apgyvendinti, taip ir nebeliko idėjos pasikviesti draugus į Anykščius.
Dabar nusprendžiau pasiūlyti savo draugams padaryti geriau Lietuvoje camping, kadangi Anykščiai neturi net tinkamos vietos camping daryti, tai radau vienintelę vietą, tinkamą amerikiečiams, pas [B] kaimo burmistrą.
Kadangi Lietuva nieko negali pasiūlyti kas dėl camping, tai šiandien užsakiau iš Amazon, iš Vokietijos, kad atvežtų naujas pripučiamas lovas, naujus vokiškus miegmaišius, nurodžiau Pilkauskienei iš Anykščių pagaminti man naują pečių, kad užsieniečiai galėtų pasimėgauti rūkytomis lašišomis kaip Aliaskoje.
Nėra taip, kad turistai atvažiuoja tik vienai nakčiai į Anykščius, ta prasme, yra, bet čia tik pigios moterys su savo „tapkėmis“, vienai nakčiai.
Nėra taip, kad turistai neturi pinigų ar neturi kur juos išleisti.
Yra priešingai – lietuviai nieko nesugeba jiems pasiūlyti, tik savo SSSR mentaliteto pigias pramogas su šašlykais, alkoholiu, kubilais ir pigiais anekdotais.
Todėl taip ir gaunasi, kad tenka kooperuotis su vokiečiais, kad pasigamintum sau pusryčius. Net slow cooker puodų nėra Lietuvoje, tenka viską gabenti iš Vokietijos.
Ačiū Dievui, kad pas kaimo burmistrą 24/7 plevėsuoja Amerikos vėliava, ir kaime patruliuoja vietinė policija.
Daugiau viską susikursime nuo nulio.
Marija