Negirdėta neregėta kaimo šventė su duonkepiuose keptais skanumynais ir gardumynais

Kokių tik nėra atmintinų ir paminėtinų dienų Lietuvoje! Įrašai kalendoriaus lapeliuose vis kviečia tai šį, tai aną prisiminti, paminėti, sveikinti. O štai senovinis duonkepis, šimtus metų lietuvio naudotas, ypatingą prasmę kiekvienoje troboje turėjęs, nepelnytai pamirštas ir vis rečiau kur beužkuriamas… Lapkričio 24 d. Budrių kaimo bendruomenės nariai rinkosi į netradicinę šventę – Krosnies dieną.

Renginio metu pasidalyta simboline žvakės liepsna, vaišintasi šventinta duona. Daugybė svečių ir vietinių susirinkusiųjų klausė specialiai šiam renginiui parengtos paskaitos su vaizdine medžiaga apie krosnis, jų istoriją, dabartinę Budrių ir Šovenių kaimuose naudojamų duonkepių statistiką. Būta ir kalbos kultūros pamokėlės, nes jau daug lietuvių kalbos žodžių yra nebevartojami ar beišnykstantys, į etnografinius žodynėlius įrašyti, pvz., puodšakė, sagonas, papečkė (pečėlius, papečėlis). Tie, kas dar naudoja krosnis, dar vartoja žodį priežda (vieta pelenams ir žarijoms iššluoti, puodams su gaminamu valgiu pastatyti). Jaunesniosios kartos atstovams, niekada ant šiltos krosnies gulimosios dalies negulėjusiems, niekada žarijų nešluojusiems, tokia terminija jau nesuvokiama. Nei kačerga, nei žarsteklis jiems nebepažįstami, nors lyg ir girdėti dar…
Šventėje buvo išragauti nuostabaus skonio skanūs ir sveiki krosnyje pagaminti patiekalai. Į kiekvieną ačiū tą vakarą buvo atsakoma tik taip: pabučiuok pečių. Beje, vaikštant po kaimą ir renkant informaciją, tikrai buvo bučiuotas pečius, tiesa, tik vienas – retai kur šis paprotys beišlikęs.
Visas renginys buvo tarsi gražiausių atsiminimų puokštė apie krosnis, duonkepius, juose gamintus patiekalus, tą tikrą skonį ir kvapą:
• O, kaip gera mums būdavo ant pečiaus! Lašinukų atsipjaudavom, o svogūnai taigi čia pat kabo, gražiai supinti į ilgą kasą! Užuolaidėlę užsitraukiam… Šiltai įsitaisydavom – gi ir pagalvių ten būdavo.
• Užkurdavo mama pečių ir išvažiuodavo į bažnyčią. Oi, kaip mums, vaikams, baisu ta stipri ugnis būdavo! Tik laukdavom, kad greičiau mama sugrįžtų…
•  Atskirai pietų nereikėdavo gaminti. Iš ryto viską sudedi į iškūrentą pečių, o kai jau grįžti per pietus, viskas išvirę, iškepę – karštas skanus maistas. Ir visai nemažai talkai užtekdavo!
•  Tie, kas gyveno kaime, maisto ir nepirkdavo. Patys duoną kepdavo. Prieš kepdami duoną, žarijas su kačerga ištraukia, tada su vandeniu suvilgyta šluota (egline ar pušine šluota ant ilgo medinio šluoto) viską švariai iššluoja. Ir viskas skanu būdavo, ne taip, kaip dabar… Dabar gi tai ir kmynų deda, ir druskos, o šimtus metų kepdavo tik iš dviejų produktų: miltų ir vandens. Skonis nesvarbu buvo – svarbu, kad duonelės namie būtų. Skaniau per Velykas, per Kalėdas pavalgysi. Duona senovėje šventa vadinta. Netyčia nuo stalo nukritęs jos gabalėlis būdavo pabučiuojamas – kad tik duonelė nesupyktų, kad tik iš namų neišeitų. Oi, negerai būtų, jei duona namus paliktų… Duona, sakydavo, yra gyva. Liaudies išmintis sako: verkia duonelė, tinginio valgoma.
• Pridžiovindavo visko pečiuje: obuoliukų, mėlynių, riešutų, grybų. Sėdim ant pečiaus, ir graužiam, ir kramsnojam. Vis ant pečiaus lipdavom pasišildyt, nes gi labai šaltos žiemos būdavo. Net baisoka mums, vaikams, būdavo – mat kai užkuria pečių, ūžimas didelis, mums neramu, kad neįlūžtume. Jei lauke minus 30, viduj asla, per langus šaltis skverbiasi, tai tik ant pečiaus ir tupėdavom mes, vaikai. Obuolių pasiimam, su duona būdavo, juos valgom – ir sočiau.
• Labai skanu būdavo, kai prieš duonos kepimą iš tos pačios duonelės tešlos mama tokius pyragėlius blynelių formos pakepdavo ant keptuvės. Tada sviesto užtepa ir oi, kaip skanu – gi tirpsta tas sviestas ant šilto kepinuko… O kai pyragus kepdavo, man, vaikui, duodavo paminkyt, o gi labai skanu tos razinkos būdavo, tai aš minkau, ir burnon razinką, minkau, ir vėl burnon…
• Duonkubilio niekada neplaudavo. Ir tik duonai jį naudodavo. Pati duonkelė ant sienelių turėdavo raugo. Užmaišę duoną, kelias dienas palaiko, kol pakyla tešla. Tada užminko. Būdavo padžiovinta kopūstų lapų lygių. Ant ližės prideda lapų, o pirmą kepaliuką formuodami, kryželiu puošia. Išėmę iškepusią duonelę, visus kepalus vandeniu apglostydavo, lininiu rankšluosčiu uždengdavo.   
• Kartą mudvi su sesute žiemą ant pečiaus užsisėdėjom ir sugalvojom basos į lauką išbėgt. O slidu kaip basom! Greit parskubėjom atgal į vidų, tuoj ant pečiaus, tuoj kojas po pagalvėm sukišom… Barė mama. Kaip gi nematys, matė.