Galima pasakyti, kad išaušo nauji laikai, mat devynis dešimtmečius išgyvenęs žmogus dar negalvoja mirti, kuria ateities planus ir mano dar daug ką naudingo nuveikti. Ir tokių žmonių kasdien gausėja. Pačioje rugsėjo pradžioje, pasak katalikiškų kalendorių, minimas Bronislovo vardadienis, o rugpjūčio 30-ąją devyniasdešimties metų jubiliejų šventė ypatingas, šiuo vardu pažymėtas žmogus – debeikietis, liaudies meistras ir nepailstantis visuomenininkas Bronius Tvarkūnas.
Sveikino artimieji, bendruomenės, seniūnijos atstovai, tačiau pats maloniausias jubiliatui buvo likimo sesių ir brolių – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Anykščių skyriaus narių – apsilankymas būtent tą įsimintiną, labai tvankią auksinio rugpjūčio, jubiliejinio gimtadienio dieną.
Erškėčiuotas gyvenimo kelias…
Bronius Tvarkūnas kilme ukmergiškis, mat gimęs Žemaitkiemio parapijos Brazgių kaime, kuris tuomet priklausė Ukmergės apskričiai, valaką valdžiusio, keletą metų Amerikoje gyvenusio Karolio Tvarkūno ir jo žmonos Marijonos aštuonių vaikų šeimoje. Pradžios mokyklą lankė tėviškės kaime, taip pat suspėjo užbaigti ir pirmąją Balninkų gimnazijos klasę. Tačiau mirė tėvelis, atsirado daug rūpesčių, sunkiai įveikiamų darbų namuose, ir mokslus teko nutraukti. Likusi našle motina su vaikais ir sena močiutė 1951 metų spalio 2 dieną buvo suimti ir ištremti į Sibirą.
Nugabeno į Krasnojarsko srities Ulozų kaimą, netoli Jienisejaus – didžios Sibiro upės. Septyniolikmetis pradžioje ganė kolūkio avis, karves ir kitus gyvulius, o jau po metų sėdo už traktoriaus vairo, dar vėliau išmoko jam ypač tikusio ir patikusio kino mechaniko darbo. Beveik tuo pat metu įsigijo fotoaparatą „Smena“ ir ėmė fotografuoti tremtinių gyvenimo akimirkas, didingos gamtos vaizdus.
Sugrįžo į tėvynę 1958 metais, įsidarbino Pageležių durpyne, bet jau kitais metais vėl išvyko į Sibirą. Kaip prisimena, ten buvo pamiršęs svarbius dokumentus. Tačiau nuvykęs, nors tuoj pat sugrįžti planavęs, užtruko visus metus, mat prikalbino pasilikti ir padirbėti. Suviliojo „kinščiko“ darbu, tad dar metus tremtiniams bei vietiniems sibiriečiams rodė kino filmus, dirbo kitus darbus.
Sugrįžęs veikiai vedė ir kartu su žmona Laima (ji kilusi iš Veprių apylinkių – aut. past.) 1964 metais įsikūrė Meldučių kaime, prie Debeikių. Dievas laimino, darniai gyveno, išaugino du vaikus – Valentiną ir Jolitą. „Tarybinio artojo“, o po stambinimo ir „Ateities“ kolektyviniuose ūkiuose darbavosi elektromonteriu, dujininku. Daug fotografavo, taip pat ir filmavo siaurajuoste mėgėjiška kamera. Įamžino kaimo buitį, įvairius ūkio darbus, šventes, ypač įdomūs filmai, kuriuose užfiksuotos gegužinės Mickūnuose. Už meniškus ir dokumentalius darbus 1974 metais įvertintas LTSR kino mėgėjų draugijos diplomu.
Naujus talentus sužadinęs atgimimas
Prasidėjus atgimimui, B. Tvarkūnas surado iki šiol neatrastus talentus, greitai pradėjo meistrauti kryžius, jų, iškilusių partizanų žuvimo vietose, sodybose ir sodžiuose pastatytų, padarė daugiau nei tris dešimtis. Įsidrąsinęs ryžosi atnaujinti apylinkės koplyčių interjerus, savito stiliaus altorius sumeistravo Papšių ir Čekonių kapinių koplytėlėms. Žavėjosi medinėmis bažnyčiomis, jų Anykščių rajone bene tėra šešios, tai stropiai išmatavo, nufotografavo ir pagamino Kurklių, Debeikių, Raguvėlės, Inkūnų, Skiemonių, Užunvėžio bažnyčių maketus. Labai detalius, tikslius, tik smulkesnes detales ne visas pavyko atkurti. Tas lobynas saugomas nuolatinėje ekspozicijoje Kurklių seniūnijoje, kuriai šiuo metu priklauso meistro gimtasis kaimas. Neišsenkanti energija, noras dalyvauti, pagelbėti lėmė, kad jis keletą metų tarnavo Debeikių bažnyčioje zakristijonu ir kuo ne visų kitų reikalų tvarkytoju. Daug pagelbėjo atliekant būtiniausius remonto darbus – reikėjo keisti visai sutrūnijusias grindis ir atlikti daugybę smulkesnių darbų ir darbelių. Visokių nuotykių patyrė, net panašių į kriminalus, kai vos nenukritęs ant keistai pažeisto šniūro besilaikęs sietynas.
Vis naujų sumanymų sugaunamam B. Tvarkūnui kilo mintis įsteigti Debeikiuose muziejų – koks gi miestelis be muziejaus. Tai pravažiavo visus parapijos kaimus, aplankė kone kiekvieną sodybą – lipo ant aukštų, klėčių užlų, viską ką naudingo, įdomaus radęs gabeno į miestelį ir surinko didžiulį etnografinį rinkinį. Sugrupavęs, sudėliojęs, kultūros namų patalpose įkūrė muziejų. Deja, iš ten teko išsikraustyti, nes visos rūmuose veikusios įstaigos buvo iškeltos į mokyklos rūmą. Nūnai eksponatai sukrauti į kelis kambarius, visuomenei sunkiai prieinami. Jai numatyta vieta senojoje klebonijoje, bet išvaizdūs istoriniai raudonų plytų mūrai prašosi remonto, matyt, ilgokai užtruks, kol krašto įdomybės susidėlios į išmanią ir patogią lankytojams ekspoziciją. Tikimasi ženklios Anykščių savivaldybės pagalbos.
Bičiuliai apie jubiliatą
Pasveikinti jubiliato sugužėjo dvi dešimtys likimo ir šiandienos bičiulių. B. Tvarkūnas pasitiko juos švytintis, tyru veidu, besišypsantis, laimingas, bičiulių sulaukęs, į švarką įsisegęs keliolika apdovanojimų. Ta proga ištraukęs iš archyvo ir nusipelniusio donoro ženklelį, mat sovietmečiu šis sąmoningas vyras buvo net 36 kartus davęs kraujo. Paklaustas prisiminė, kad, ko gero, labiausiai gyvenime išgyvenęs, kai mirė močiutė, o labiausiai džiaugęsis, kuomet sodyboje pastatęs kryžių ir sulaukęs vietinės bendruomenės įvertinimo – jam suteiktas Debeikių bendruomenės garbės piliečio vardas. Pakvietė į klėtį, kurioje nuo sienų iš spalvotų paveikslų žvelgė visi svarbiausi naujausių laikų Lietuvos vadovai: Stasys Lozoraitis, Vytautas Landsbergis, Dalia Grybauskaitė, Valdas Adamkus ir Gitanas Nausėda. Visi kampeliai vėrėsi įdomybėmis, senienomis, vienoje pusėje seni fotoaparatai, kitoje Gedimino pilies bokšto maketas, čia pat ir iš tarpukario užsilikęs klarnetas. Koks magiškas, gražuolis, tegul ir šio to stokojantis, jau nebegrojantis instrumentas. Imu į rankas, įsivaizduoju, kaip juo vakaronėse grodavo, prisimenu rašytojo Stepo Zobarsko aprašytą Svėdasų krašto klarnetistą Valentiną.
Šventiškai pykštelėjo atidaromų šampano butelių kamščiai, visi džiugiai sveikino, gėrė į jubiliato sveikatą, nuskambėjo „Ilgiausių metų“. Buvo dar ir daugiau dainų ir gražių kalbų. Sveikino rajono meras Kęstutis Tubis, Anykščių muziejaus direktorius Antanas Verbickas, politinių kalinių ir tremtinių skyriaus pirmininkas Gintaras Vaičiūnas. Kažkas pastebėjo, kad pavardė pritinka idealiai sodybos tvarkai – Tvarkūnas, tai ir sodyba tokia tvarkinga. Kalbėjo, kad šis žmogus pastebintis, atidus šalia gyvenančiam, ypač, kai to labiausiai reikia.
O kiek įdomybių buvę, kai kryžius statę. Broniaus paraginti, vyrai lenktyniaudavę, kas pakels didesnį akmenį. Darbštus, linksmas, visuomet vikrus, sumanymų pilnas, bičiuliu Spirgučiu meiliai pavadinamas. Moterys, kalbėdamos apie bičiulį, net ašaras braukė, koks jis mielas ir geras.
Greitai prabėgo tos trys dešimtys naujosios Lietuvos metų, įsiminė daugybės kryžių meistravimas, statymas, akmenų mūro pamatų jiems liejimas, pašventinimas. Jis ir metraštininkas viską kruopščiai nuotraukomis fiksavęs, į albumus klijavęs, aprašus padaręs. Paimi, verti ir veriasi atgimimo bei nepriklausomybės metų naujoji Lietuvos istorija Anykščių krašte.
„Devynios dešimtys – tai labai nedaug“, – tikino jau šią amžiaus ribą perkopęs, buvęs vargonininkas Stanislovas Šeškevičius, kuris sugiedojo pagarbos giesmę. Ypač jubiliejumi džiaugėsi tremties bičiulis Albertas Paškevičius. Skaudu, kad į Sibirą pateko, bet kartu ir džiugu, nes ten susipažino su Broniumi ir daugybe nuostabių vyrų, bičiulių per amžius. Tarsi ir klausė, už ką Bronių vežė, juk jau be tėvo, kailiniokai apiplyšę, nedidutis. Su jais kartu Jienisejų išbraidė, pirmąsias meiles mylėjo. Prisiminė, kaip norėję Bronių apvesdinti, tarsi ir mergina, puiki lietuvaitė Aneliukė buvo atsiradusi, bet taip jau nutiko, kad jis savo laimę – savo antrąją pusę – jau Lietuvoje tėvynėje susirado.
Visai kitaip nutiko jo broliui Povilui, kuris, vedęs kitatautę tremtinę, kartu su šeima pasiliko gyventi Sibire. Ten ir jo vaikai ir jis tebegyvena, nors 92 metų, bet dar guvus, tokio pat darbštumo, kaip Meldučiuose gyvenantis brolis. Jis ten ir darbo pirmūnas, ir nusipelnęs kombainininkas, kuomet per šventes kostiumu apsirengia, tai švarkas net žiba medaliais, ženkleliais – apdovanojimais už darbą. Neseniai skambinęs, kad jau nukasęs bulves, tenai vasara trumpa, pats laikas, nes gali būti, kad jau rugsėjo pabaigoje dvelktelės bent dvidešimties laipsnių šaltis ir Jenisejus sustos.
Tai šitaip smagiai B. Tvarkūnas į savo amžiaus dešimtą dešimtmetį įžengė. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau…
Puikus straipsnis!
Dėkui Raimondui kad parašėt šiltai apie tikrą žmogų,dėkui ir redakcijai kad pasitaisėt.